Simniškė mokytoja Albinutė Sviderskienė džiaugiasi kadaise pasirinkusi pedagogės profesiją (video)

 Simniškė mokytoja Albinutė Sviderskienė džiaugiasi kadaise pasirinkusi pedagogės profesiją (video)

Simniškė Albina Magdalena Sviderskienė
pusė šimto metų dirbo mokytoja ir sako, kad šis darbas jai visai neatsibodo. 84 metų
pedagogė teigia, kad jeigu laikas atsisuktų atgal – pasirinktos profesijos
nekeistų. Albina aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Ir šiandien ji
rašo eiles, nes kaip pati sako „daug laiko turiu“. Pokalbis su A. Sviderskiene
apie mokytojo darbą, ir kodėl ją žavi šiandienos jaunimas.


1 perkėlė į 2 klasę

Pasak moters,
antrą vardą Magdalena atsinešė, nes gimė per šventą Magdaleną. Draugai
ir pažįstami moterį visą gyvenimą vadina meiliai – Albinute. Ji neaukšto ūgio,
linksma. „Vardas Albina skamba iškiliai, o Albinutė, kaip Albinutė”, – šypsosi
buvusi mokytoja.

A. Sviderskienė gimė 1938 m. Gelčių kaime Marijampolės rajone. Vidurinį
išsilavinimą įgijo Krokialaukio mokykloje. Mokslai sekėsi puikiai. Albina
prisimena, kad anuomet mokytojo profesija buvo vertinama, o mokytojas turėjo
teisę vaiką perkelti arba palikti toje pačioje klasėje. Ją mokyklos vedėjas po
dviejų mėnesių mokslo 1-oje klasėje, perkėlė į 2-ąją klasę.

Mokslus pradinėje klasėje Albina prisimena su kartėliu, ypač pirmąjį mokytoją
Kazimierą, kariavusį Antrajame Pasauliniame kare, kuris buvo grubus,
netaktiškas mokinių atžvilgiu, taikė fizines bausmes.

Video:

https://www.youtube.com/watch?v=eJND3YNSg7c&t=82s


Pasirinko mokytojos kelią  

Nuo mažens Albina
buvo bendraujanti, komunikabili. Ji mėgo draugauti su jaunesniais vaikais, juos
mokyti. „Buvau žingeidi, viskuo domėjausi, mėgau vadovauti. Noriai bendraudavau
su vaikais.  Gal  dėl to pasirinkau mokytojo profesiją”, – atviravo
Albinutė.  1952 m. ji įstojo į Alytaus
pedagoginę mokyklą. Po ketverių metų studijų, Albina savo rankose jau laikė
pradinių klasių mokyklos diplomą. Tačiau mokytis nenustojo. Mokslus tęsė pedagoginiame
Šiaulių institute. 

Dirbo Verebiejuose

Albina mokytojos duoną valgė net 49-erius
metus. Ji, 18-metė mergina, įsidarbino Verebiejų 7-metėje mokykloje. Tai buvo
jos pirmoji darbovietė. Taip pat A. Sviderskienė mažuosius mokė Saulėnų,
Buktininkų, Vankiškių pradinėse mokyklose. 


Tuo metu kaime mokytojai buvo gerbiami, tad ir Albinutei dėmesio netrūko. Verebiejuose
moteris netrukus sutiko ir savo gyvenimo žmogų Edvardą. Po dviejų metų
draugystės, 1958 m. lapkričio 15 d. pora sumainė aukso žiedus. Su sutuoktiniu
Albina išgyveno 64 metus. „Mūsų kartos žmonės buvo įpratę, kad jeigu sutikai
savo antrą pusę, su ja ir privalai gyventi“, – sako Albina. Nors moteris atvira
– ji nesistebi dabartinėmis šeimomis, kurios skiriasi, kam čia kankintis, jei
skirtingas požiūris. Su vyru Albina užaugino du vaikus. Dukra pasekė motinos
pėdomis – dirba mokytoja Kaune. Sūnus ūkininkauja tėviškės žemelėje.

Išleista
daug mokinių

Mokytoja Albinutė į gyvenimą išleido
daugybę mokinių. Sunku net ir suskaičiuoti kiek jų iš viso. Moteriai ypač jau
sudėtinga prisiminti gatvėje sutikto, kadaise kažkuriame suole sėdėjusio,
mokinuko vardą. „Pažiūrėk man į akis ir tada aš galbūt prisiminsiu, kas tu toks
esi“,- apie susitikimą su jau pražilusiu žmogumi pasakoja pašnekovė.

„Kada jau einu per Spernios upelio tiltą
ir mąstau, kad man ta vietelė už upelio (turima mintyse kapinės) jau labai
netoli. Kaip ir debesėlio, vėjelio genamo, taip ir žmogaus, tolygiai greitai,
prabėga gyvenimas. Tad kol dūšukė klapsi krūcinėj, gi nepasduok lig paskucinio“,-
linksmai eiliuotomis eilutėmis padeklamuoja A. M. Sviderskienė.  

TAU universitetas

Moteris pasiduoti neketina. Ji lanko Trečiojo
Amžiaus universitetą, bendrauja. „Svarbiausia turėti savyje meilės artimui. Ir
nesididžiuoti kas esi, mes visi esame tik žmonės“, – teigia Albina. Pasak jos,
pasaulis vietoje nestovi, keičiasi žmonės, kartos, tad nereikia galvoti, kad dabartinis
jaunimas blogas. Jie gyvena kitomis sąlygomis.

Vaikystėje Albina mėgusi  eiliuoti, tai
daro iki šiol. Išleido nedidelę knygelę „Dar visko bus“. A. Sviderskienė
džiaugiasi, kad knygelė skaitytojų buvo šiltai sutikta. Su malonumu skaitė
eiles ir man.

„Lėtesni daros žingsniai ir nostalgiškas
ritmas dainų, retesni telefono skambučiai ir deja, jie paguodos neduos, kaip
paklusti gyvenimo būčiai, kai širdy jau vėlyvas ruduo“.

Pašnekovė visiems linki sutarimo ir
abipusės meilės. „Niekada nepalūžkite, juk esame gimę lietuviais. Tikiu
Lietuvos ateitimi“, – pakiliai kalba Albina. Ji 
1997 m. apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Danielius Jakubavičius



Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių