Kaip ir kasmet  Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis „Tarškutis“ vasarą pradeda tradicine kultūrine - poilsine stovykla prie Ančios ežero. Mūsų laukė ežeras, miškas, puikus oras, rytinė mankšta,  įvairūs vakaro šou pasirodymai (piešinių konkursas Lietuvos 100-mečio proga, pasakų parodijų vakaras, talentų šou), prizai, siurprizai... Vienas iš jų  - tėvelių diena, kurioje dalyvavo daugelis stovyklautojų ( ir ne tik jų) šeimos narių. Tėveliai visuomet sugeba nustebinti mus savo kūrybingumu. Jie organizavo linksmas estafetes, vaišino gamtoje virta sriuba, troškiniu, namuose keptais keksiukais. Sunki užduoti laukė ir vadovų – jiems užrištomis akimis reikėjo atspėti vaiko vardą ir įminti jo užduotą mįslę. Vadovams ši užduotis nepasirodė labai sunki ir jie puikiai ir labai greitai su ja susidorojo. Tinklinio varžybos  tarp tėvų ir vaikų baigėsi draugystės rezultatu 1:1. Kitaip ir būti negali, nes mes esame viena draugiška šeima. Pirmą kartą į stovyklą atvykusiems tėveliams mes suorganizavome neužmirštamas krikštynas. Taip jau atsitiko, kad Dalia Romanova pernai buvo krikštijama kaip mama, o šiais metais ją krikštijome kaip mūsų vadovę. Vandens tikrai nepagailėjome ir net sukūrėme tik jai skirtą priesaiką. Kitą dieną į stovyklą atvykę  Alytaus miesto visuomenės sveikatos biuro darbuotojos  įtraukė visus į sveikatinimo programos užduotis. Grįžę iš stovyklos su muzika ir dainomis žygiavome  miesto gimtadienio eisenoje, o birželio aštuonioliktosios vidurnaktį  linksmai ir energingai nusiteikę palikome  Alytaus padangę.  Kartu su mumis važiavo ir Butrimonių gimnazijos šokių kolektyvo „Gojelis" (vadovė Živilė Patinskaitė) jaunimas. Ansamblių „Tarškutis" (vadovai Rima ir Leonidas Moisejenkai, Dalia Romanova)  ir „Gojelis" laukė tarptautinis muzikos ir folklorinio šokio festivalis „Durres fest – 2018“. Tad visi su puikiomis emocijomis, lagaminų, tautinių kostiumų, muzikos instrumentų pakrautu autobusu, vairuojamu „Kautros“ puikių vairuotojų Albino Dumbliausko ir Rimanto Bražinsko, išvažiavome į tolimą, mažai kam lankytą  Albaniją. Džiugu, kad kelionės išlaidas dalinai finansavo Alytaus miesto ir rajono savivaldybės. 


Pravažiavus Lenkiją laukė pažintis su   Kutná Horos – vienu įdomiausiu istoriniu Čekijos miestu. Viduramžiais buvęs svarbus miestas ne tik Bohemijoje, bet ir visoje Europoje, mat čia buvo kasamas sidabras. Ir ne tik kasamas – iki šių dienų išlikę ne tik sidabro kasyklos, bet ir pinigų kalykla, kurioje buvo kalamos monetos, sidabriniai Prahos grašiai, o vėliau čia imta kalti talerius, kurie, bent jau pagal pavadinimą, tapo dolerio protėviais. Iki 13 a. Kutna Hora buvo maža kalnakasių bendruomenė, bet vėliau tapo vienu iš pagrindinių Čekijos miestų, kai apylinkėse buvo rasta sidabro klodų. 14 amžiuje miesto kasyklose būdavo išgaunama po 5-6 tonas sidabro per metus. Tad nenuostabu, jog miestas suklestėjo. Ano meto prabangą liudija iki šių dienų išlikę ištaigingi pastatai. Ant kalno stūkso daili Šv.Barboros, kalnakasių globėjos, bažnyčia, kurią projektavo tas pats architektas, kuris sukūrė ir Prahos šedevrą – Šv.Vito katedrą. Šv. Barboros bažnyčios  trys piramidiškos smailės didingai stiebiasi virš vynuogynais apraizgytos kalvos.  Beveik du šimtmečius trukusios bažnyčios statybos buvo užbaigtos 16 a. viduryje. Akį traukia ne tik dailus, tarsi įmantriais nėriniais išpuoštas bažnyčios eksterjeras, bet ir jos vidus: aukšti tinkliniai skliautai bei vertingos viduramžių freskos.  Deja, 18 a. sidabro atsargos išseko ir buvo uždarytos ne tik kasyklos, bet ir monetų kalykla, o Kutna Hora ilgainiui prarado savo spindesį. Dabar buvusioje monetų kalykloje, kuri praminta Italų dvaru, veikia muziejus, supažindinantis su monetų kalybos amatu viduramžiais. Visų šventųjų koplyčia, kuri populiariai vadinama Kaulų koplyčia, stovi atokiau nuo istorinio Kutna Horos centro, Sedlece. Koplyčia žymi savo dekoracijomis, kurios pagamintos iš… žmonių kaulų.

Vos tik įžengus pro koplyčios duris lankytojus pasitinka nuo sienų tuščiomis akiduobėmis liūdnai žvelgiančios kaukolės, abejose koplyčios pusėse riogso iš smulkesnių kauliukų sudėlioti varpai, o koplyčios centre dominuoja iš įvairiausių kaulelių sudėliotas sietynas. Teigiama, kad koplyčios įrengimui panaudoti maždaug 40 tūkstančių žmonių kaulai. Viduramžiais dažnai siautė karai, maras bei kitos ligos, nusinešdavusios tūkstančius gyvybių, tad greta koplyčios esančiose kapinėse nebeužtekdavo vietos mirusiesiems, tad senuosius kaulus pernešdavo į koplyčią.

Pasakojama legenda, kad čia budėdavęs vienuolis išprotėjo ir ėmė iš žmonių kaulų gaminti skulptūras. Nežinia, kiek tame yra tiesos, tačiau dauguma dabar matomų koplyčios dekoracijų buvo pagaminta XIX a. pabaigoje dailidės Františeko Rinto.

Tūkstančiai Kaulų koplyčią puošiančių kaulų niūriai primena: memento mori (atmink, kad mirsi).


Po nuotykių kupinos dienos ilsėjomės ir naktį praleidome viešbutyje, o rytojaus dieną patraukėme link Serbijos. Pavakare pasiekėme antrąją stotelę - Novi Sado miestą, vadinamą Serbijos Atėnais. Tai didelis industrinis bei kultūrinis centras ir antras pagal dydį šalies miestas. Išvertus pavadinimą iš serbų kalbos, jis reiškia „Naujasis sodas“. Pažintis su miestu: Petrovaradino tvirtovė, kurioje dabar įkurtas miesto muziejus, Laisvės aikštė, rotušė, Švč. Mergelės bažnyčia, monumentalioji Teatro aikštė, pėsčiųjų Zmaj Jovina ir Dunojaus gatvės, Šv. Jurgio cerkvė, Didžioji sinagoga. Miestas įkurtas 1694 m. Iš pradžių Habsburgų Monarchijos kariuomenė iš šių teritorijų išvaikė turkus. Tuomet pradėjo mūryti fortą (jei pastarieji vėl sugalvotų pulti) ir galiausiai kitame upės krante įkūrė miestą. Dauguma jo gyventojų buvo kariai, pirkliai ir amatininkai, todėl Novi Sad greitai tapo svarbiu prekybos centru. 18 – 19 a. tai buvo didžiausias serbų apgyvendintas miestas pasaulyje, o tuo pačiu serbų kultūrinis ir politinis centras. Šiandien Novi Sad laikomas vienu gražiausių Serbijos miestų ir bus Europos kultūros sostinė 2021 metais. Novi Sad senamiestis – sutvarkytas, o įspūdingiausiai atrodo – Marijos Vardo cerkvė (Crkva imena Marijinog) ir jos 73 metrų aukščio bokštas, papuoštas spalvingu stogu. Iš Laisvės aikštės iki Vyskupų rūmų (Vladičanski dvor) veda Zmaj Jovina – svarbiausia senamiesčio gatvė. Joje daugiausia įsikūrę kavinės ir parduotuvės. O vakarais po ją pirmyn atgal vaikštinėja visi miestiečiai. Novi Sado senamiestis nėra didelis, todėl kad ir kaip lėtai judėjom, pagavom save sukant ratus tomis pačiomis gatvėmis.


Po ilgų trijų dienų ant ratų, pagaliau pasiekėme kelionės tikslą – antrąjį (po Tiranos)  pagal dydį Duresio miestą, esantį vakarinėje Albanijos dalyje, prie Adrijos jūros pakrantės, kurio dauguma gyventojų albanai. Miesto religinę gyventojų daugumą sudaro  musulmonų sunitų bendruomenės atstovai, yra katalikų, stačiatikių ir bektašių (islamosekta) bendruomenės.


Duresis yra apygardos ir apskrities centras ir šių administracinių-teritorinių vienetų svarbiausias miestas, pramoninės ir ekonominės veiklos centras bei pagrindinis šalies uostas. Mieste išvystyta laivų statybos ir remonto, chemijos, metalo apdirbimo, maisto (vyno, tabako, žuvų), tekstilės ir odos pramonė, žuvininkystė, turizmas (klimatinis kurortas, aplankomas apie 600 tūkst. turistų per metus).


Miestas yra svarbus Albanijos susisiekimo mazgas, apie 33 km nutolęs nuo šalies sostinės, per kurį eina svarbūs plentai į Graikiją, Juodkalniją; svarbūs keliai į Tiraną ir kitus Albanijos miestus. Iš čia kursuoja reguliarūs keltai į Italijos uostamiestį Barį. Duresis yra svarbus šalies geležinkelių mazgas, švietimo ir kultūros centras. 1997 m., žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste kilo smarkūs neramumai, susirėmimai su policija, kurį laiką miestas buvo atsidūręs anarchijoje. Tais pačiais metais, tvarkai palaikyti ir sustabdyti pabėgėlių srautą į Italiją, buvo įvesta Italijos kariuomenė.


1999 m., Kosovo konflikto metu, Duresio mieste ir jo apylinkėse buvo apgyvendinta apie110,000 albanų pabėgėlių. Dėl šio miesto senų ištakų, bei labai turtingos istorinės praeities, nepaisant 345, 1372, 1905 ir 1926 m. žemės drebėjimų, Duresio mieste bei jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir architektūros paminklų. Yra išlikęs didžiausias Balkanų regione I a. romėnų pastatytas 15,000 – 20,000 vietų amfiteatras, romėnų pričių liekanos, rasta IV a. pr. m. e. graikų mozaikų bei reljefų, II a. krikščionių laidojimo kriptų su mozaikomis, V a. Bizantijos įtvirtinimų liekanų, VI a. ankstyvųjų krikščionių bazilikos griuvėsių, viduramžių bažnyčių, su išlikusia sienine tapyba, liekanų. Turkų valdymo laikais pastatyta mečečių, gyvenamųjų namų, naujų įtvirtinimų.


Komunistinės diktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, vilų, pramonės įmonių, bunkerių. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių, viešbučių.


Jau kitą dieną leidomės į įspūdingą ekskursiją po Krujės miestą su nepakartojama rytietiška viduramžių prekybine gatvele ir puikiu etnografiniu muziejumi tvirtovėje. Krujė – miestas vakarinėje Albanijos dalyje, apie 20 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Tiranos, kalnuotoje vietovėje; apygardos administracinis centras ir svarbiausias miestas, vienas svarbesnių Duresio apskrities miestų. Dauguma gyventojų albanai, daugiausia musulmonai.


Miesto apylinkėse gausu alyvmedžių giraičių ir sodų. Vyrauja lengvosios ir maisto pramonės šakos, dailieji amatai (kilimų audimas, vario ir keramikos dirbinių gamyba). Miestas svarbus Albanijos turizmo ir kultūros centras, albanų pasipriešinimo prieš Osmanų imperijos valdžią simbolis. Jame yra Skanderbego ir etnografiniai muziejai.


Kruja, kaip ir visa dabartinės Albanijos teritorija, nuo seno buvo senovės valstybių Makedonijos, Romos imperijos – sudėtyje, kurių kultūra labai smarkiai paveikė vietos gyventojus ir jų kultūrą ir papročius. Nuo 395 m., žlugus Romos imperijai, miestas ilgą laiką priklausė Bizantijos imperijai, nuo VI a. pradžios patyrė slavų genčių antpuolius.


Kruja yra senas Albanijos miestas (Kruj albaniškai šaltinis), pirmą kartą minimas 879 metais.


1912 m., Albanijai paskelbus nepriklausiomybę, šis miestas atiteko naujai susikūrusiai valstybei. 1928 m. rugsėjo 1 d. mieste buvo karūnuotas Albanijos karalius Ahmetas Zogu.


II pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., kaip ir visa Albanija, buvo okupuotas Italijos kariuomenės, 1943 m. miestas buvo okupuotas Vokietijos, 1944 m. galutinai išvaduotas vietos komunistų partizanų.


Komunistų diktatūros laikais, miestas buvo industrializuojamas bei plečiamas. Žlugus planinei sistemai, miestas nukentėjo nuo dešimto dešimtmečio ekonominės bei nuo 1997 m. finansinės krizės. Dėl miesto svarbos ir svarbios istorinės reikšmės, mieste gausu architektūros paminklų. Yra išlikusi vidurinių amžių albanų pilis, pradėta IV–V a. sandūroje, su XX a. perstatymais. Išliko gausu Osmanų imperijos statinių: medinė dengta turgavietė (XVIII–XIX a.), pirtis, mečetės, gyvenamieji namai, bektašių šventykla.


Komunistinės diktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų mažaaukščių daugiabučių gyvenamųjų namų, mokyklų, pramonės įmonių, administracinių pastatų.


Krujės mieste mėgavomės teikiamu gamtos grožiu, tradiciniu maistu ir šiltomis vietinių gyventojų šypsenomis. Aplankėme Skanderburgo muziejų, reprezentuojantį didingą Albanijos praeitį ir įsigijome sidabro gaminių parodančių albanų tautos prabangą. Po įspūdžių pilnos dienos Krujoje, grįžome į Duresio miestą ir  deginomės saulėje ir mėgavomės Adrijos jūros teikiamais malonumais. Kitomis  dienomis drauge su dar 10 festivalio dalyvių laukė koncertas Duresio miesto centre, folkloro vakaras su festivalio dalyviais. Paskutinę dieną Albanijoje visi praleidome su šypsena veide bei ašaromis akyse. Atsisveikinę su jūra, draugiškais ir maloniais vietiniais gyventojais, naujais draugais, lietuviai patraukė namo. 


Kelionė namo neprailgo -  nakvynė Serbijoje ir Lenkijoje (Katovicų mieste) ir pervažiuotos šešios šalys. Praktinis patarimas visiems, vykstantiems namo iš Albanijos. Jeigu vyksite per Kosovą į Serbiją, turėkite ir asmens tapatybės kortelę, nes serbų muitininkai  neįsileidžia į šalį (nepripažįsta Kosovo valstybės anspaudų pase) ir nukreipia grįžti atgal 170 kilometrų ir įvažiuoti į Serbiją per Makedoniją. Tai patyrėme ir mes, tačiau  grįžtant namo  autobuse netilo lietuviškos dainos, aidėjo „per pasaulį mes keliaujam koncertuojam poilsiaujam, mums gyventi gera ir smagu" ( „Tarškučio“ himnas) ir neblėso šypsena veide. Ir tik pervažiavus Lenkijos - Lietuvos sieną, supranti koks brangus mūsų kraštas, kupinas nuoširdžių ir darbščių žmonių, žavintis savo Dievo dovana - gamta. Ir kaip senovės patarlė byloja – „visur gerai, bet namuose geriausia".


Svaja Romanovaitė

AJC dainų ir šokių ansamblio „Tarškutis“ muzikantė, šokėja