Tradicinėje „Citnaginėje“ Margionyse vaidino kaimo teatrai iš visos Lietuvos (foto)

Rūta Averkienė

Margionių kaime Varėnos rajone, kur devyniasdešimt ketvirtus metus gyvuoja
legendinis Margionių klojimo teatras, tęsiama graži tradicija – čia jau dvyliktus
metus iš eilės žiūrovus džiugina kaimo teatrų šventė–konkursas „Citnaginė“
režisieriaus Juozo Gaidžio premijai laimėti. Šiemet jame vaidino septyni
teatrai iš visos Lietuvos. Kaip ir kasmet, margaspalviais vasaros žolynais iš
tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino
žiūrovus – vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir vaikaičius
bei svečius, gausiai susirinkusius į tradicinę „Citnaginę“.

Kasmet vis didesnio populiarumo įgaunanti kaimo teatrų
šventė dar kartą liudija, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse. Nes čia  tebegyvuoja unikalusis Margionių klojimo
teatras. Kaime tebeplevena prieš beveik trisdešimt metų į Amžinybę iškeliavusio
kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia. Čia kiekviename
kaimo name per tuos devyniasdešimt su trupučiu metų gyveno ir tebegyvena
artistų. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę
A.Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią, vietinio jaunimo
padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas,
vaidina iki šiol.

Šventę tautiška giesme pradėjo dainingosios Margionių
folkloro ansamblio moterys, o kartu su jomis giedojo visi žiūrovai. Smagias
melodijas iki vakaro trukusioje vakaronėje grojo linksmieji Margionių kaimo muzikantai:
Juozas ir Jonas Pugačiauskai bei Vytautas Jezukevičius.

Charizmatiškieji Margionių klojimo teatro artistai
dzūkiška tarme įtaigiai suvaidino Rimutės Avižinienės režisuotą pjesę „Kuprotas
oželis“ pagal S. Čiurlionienę – Kymantaitę. Teatrų šventę papuošė Lazdijų
kultūros centro Rudaminos amatų centro mėgėjų teatras „Seklyčia“, vaidinęs E.
Untulio spektaklį „Neįprasta dovana“, režisuotą Dalios Uzdilienės, Merkinės
teatras „Dilgynė“, vaidinęs  Olga Manko
spektaklį  „Fanta – Morgana“, režisuotą Laimutės
Jakštienės, Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras „Avilys“, vaidinęs
Remigijaus Peciukonio spektaklį „Loterija po 15 metų“, režisuotą Mirandos
Vaitkevičienės,  Jurbarko kultūros centro
Girdžių skyriaus klojimo teatras „Mituvis“, vaidinęs Loretos Zdanavičienės
režisuotą spektaklį „Kelionė su kliūtimis“ pagal J. Grušo apsakymą, Vievio
teatras ir Rūdiškių „Bajorų“ teatras, suvaidinęs Vytauto Mikalausko ir Justinos
Bendinskytės režisuotą spektaklį „Šlovinam ragus ir uodegą“ pagal V.
Rimkevičių.

Nugalėtoją, vertą režisieriaus Juozo Gaidžio premijos,
rinko komisija, vadovaujama Matuizų kultūros centro direktorės Irenos
Čeplikienės. Buvo vertinama režisūra, scenografija bei  artistų vaidyba.

Šių metų „Citnaginės“ laureatu tapo Panevėžio r.
Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras „Avilys“.

Nugalėtojams buvo įteiktas garbingas apdovanojimas –
 500 eurų vertės Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio premija. Jį
atsiėmusi teatro vadovė  sakė, jog teatrui šis įvertinimas yra itin
reikšmingas ir svarbus. „Labai džiaugiamės šio krašto žiūrovais. Publika
nuostabi, jūsų plojimai ir šypsenos 
palaikė ir įkvėpė mus“.

Teatrų vadovams buvo įteiktos Varėnos rajono
savivaldybės mero Algio Kašėtos padėkos. Pintais krepšeliais buvo apdovanoti
kiekvieno teatro geriausia aktorė ir geriausias aktorius.

 Geriausia
Margionių klojimo teatro aktore, labai įtikinamai įsikūnijusia į mylimosios Onutės
vaidmenį, išrinkta Rūta Šerelytė. Geriausiu aktoriumi tapo mylimojo Jonelio  vaidmenį šauniai suvaidinęs Lukas Povilauskas.

Tądien visi artistai, kurie vaidino  Margionių
klojimo scenoje, žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą.

Komisijos pirmininkė Irena Čeplikienė džiaugėsi, jog
ir komisija, ir žiūrovai po teatrų pasirodymų pilni gražiausių emocijų ir
įspūdžių. „Aktoriai vaidino vienas už kitą geriau. Komisija
tai įvertino. Ir nors pagal taisyklės konkurse negalėjo dalyvauti
margioniškiai, giriam juos – šiandien scenoje tai buvo pats nuoširdžiausias
spektaklis. Ačiū renginio „sielai“ Rimutei Avižinienei, ačiū
visiems dalyviams“.

Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė
padėkojo organizatoriams ir dalyviams už nuostabią teatrų šventę, kuri –
neįkainojama dovana margioniškiams ir visiems joje buvusiems.

Marcinkonių kultūros centro direktorė, ilgametė
Margionių klojimo teatro vadovė ir režisierė Rima Avižinienė pažymi, kad labai
simboliška, jog ši kaimo teatrų šventė vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas
Gaidys būtų gimęs ne 1908 metais, o dar anksčiau, neabejotinai pirmasis
lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. Ji džiaugiasi, kad nors iš
Juozo Gaidžio spektakliuose vaidinusių jau nedaug yra belikusių gyvų, tačiau
šiandieniniame teatre noriai vaidina jų vaikai ir vaikaičiai. Iš viso
vaidinančių, dainuojančių ir muzikuojančių klojime teatre yra apie dvidešimt.
„Pati pagrindinė šio festivalio idėja – paskatinti kaimo žmones vaidinti ir
kurti vaidinimus, kaip tai darė Juozas Gaidys. Sumanymas gimė ir dėl to, kad
norėjosi, jog kaimo teatre vaidinantys žmonės vaidintų ne tik savo kaime,
pamatytų, kaip vaidina kito kaimo artistai, vieni iš kitų pasimokytų. Praėjusiais
metais pirmą kartą festivalį organizavom jau respublikinį, džiaugiuosi, kad ir
šiemet Margionyse turėjo progą suvaidinti talentingi kolektyvai iš visos
Lietuvos. Šiuo festivaliu siekiam paskatinti teatrus, kurie dirba kaimuose.
 Festivalyje gali dalyvauti po vieną teatrą iš kiekvieno regiono, na, o
mūsų rajono kolektyvai gali dalyvauti bent keli. Man labai smagu, kad ir
Margionių klojimo teatras tarsi atgimė naujai. Teatre dabar vaidina buvusių
artistų vaikai ir vaikaičiai. Nors jie čia negyvena, tik vasaroja, bet jau
ankstyvą pavasarį pradeda domėtis, ar galės teatre vaidinti, ar bus naujas spektaklis.
Negaliu atsidžiaugti, nes margioniškiai – ypatingi žmonės, su jais taip lengva
bendrauti ir dirbti. Teatro tradicija numirs su paskutiniu Margionių artistu,
bet to niekada neatsitiks, nes Margionys gyvuoja ir gyvuos“,– gyrė Margionių
kaimo artistus režisierė. Ji pagyrimų negailėjo ir kitiems šventėje
dalyvavusiems artistams.

Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės
Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio
giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį. Po
vaidinimų dalyvių laukė  grybų sriuba ir kitos dzūkiškos vaišės bei smagi
vakaronė.

Išties, žaliais Dzūkijos pušynais apsigaubęs Margionių
kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali
didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti
kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas,
dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo paprastas
kaimo žmogus Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo
teatrą, gyvuojantį devyniasdešimt dvejus metus. Nėra Margionyse ir tokio namo
ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs.

Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Visi norintys
su margioniške etnografe Onute Drobeliene galėjo leistis į labai įdomią ekskursiją
po Margionių kaimą ir po „Bobos Daržą“. Buvo prisiminta kaimo ir teatro
praeitis, simboliškai nusilenkta legendiniam kaimo režisieriui Juozui Gaidžiui,
teatro įkūrėjams, puoselėtojams ir jame vaidinusiems paprastiems  kaimo
žmonėms. Nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip
ir režisierius, mokslų nebaigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet
sugebėjęs nepaprastai režisuoti. Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir
lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime
gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką
spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo
padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau
norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“
(leidimą). Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu.
Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų
vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios
nupjovė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius
išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas
Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi
kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė
Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius
Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs,  jis
ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir
,,Siratų ašaras“. Pirmasis buvo pastatytas 1941 metais birželio 20-ąją – kelios
dienos iki karo. Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė
apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes
ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia
pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių
teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam
tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką. Pasibaigus
spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime!
Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį,
bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo
motinas… Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir
ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva,
Tėvyne mūsų…“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro
veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas
klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.