Tradiciniu žygiu į vadavietę šiluose prie Skroblaus upelio pagerbtas legendinis partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis (foto)

 Tradiciniu žygiu į vadavietę šiluose prie Skroblaus upelio pagerbtas legendinis partizanų vadas  Juozas Vitkus-Kazimieraitis (foto)

Rūta Averkienė

„O
juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką, Baltas Vytis pakils ir
padangėj aukštoj suspindės
!
Mūsų
kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs, ir ant kapo nykaus šviesios
taurės lelijų žydės…“, – rašė tragiško likimo partizanų poetė Diana
Glemžaitė. Šias eiles apie amžiną laisvės kovotojų atmintį  puikiai liudija kasmet organizuojamas
prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas žygis į Pietų Lietuvos partizanų vado,
pasipriešinimo kovų pradininko, pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos
vadavietę, esančią Marcinkonių šiluose, prie pat veržlaus Skroblaus upelio. Įdomios
istorijos peripetijos – šioje vadavietėje buvę partizanai buvo užpulti 1946 m.
sausio dvyliktą dieną. Tuomet čia žuvo vienas partizanas –Jonas Kraunelis–Ėglis,
buvo suimti Liudas Mulerskas–Naras ir Pranas Platūkis–Karklas, o Vytautas
Kraunelis–Žilvitis sugebėjo pasitraukti.  Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos
laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas
atsikartojo Vilniuje.

Vieną
žygį į Kazimieraičio vadavietę organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, kitą, naktinį – Dzūkijos
nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai.

                      Jau vienuoliktą kartą
Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima – jo sūnus Liudas, vaikaičiai, provaikaičiai,
kiti giminės, bičiuliai,  Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus
inžinerijos bataliono kariai
ir visi, kas brangina partizanų bei
kovotojų už laisvę atminimą, 
keturiolika kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar
žymę turinčios vadavietės vietoje, pagerbė legendinį partizanų vadą.

                      J. Vitkaus–Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių
Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje,  kurias už senelį
aukojo jo vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus, kariuomenės kapelionas, diakonas
Audrius Jesinskas bei Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Kunigas
 G. Vitkus jautriai kalbėjo, jog senelio
pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, vaikaičiai
ir provaikaičiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra
šventas žmogus. „Mes, išreikšdami dėkingumą, meldžiamės už mano senelį Juozą
Vitkų, partizanus, įvairiais Lietuvos laikotarpiais laisvę gynusius žmones ir
už Lietuvą, nes mes ir šiandien mokomės branginti ir toliau kurti Tėvynę.
Šiandien labiausiai meldžiamės už partizaninio sąjūdžio dalyvius, kurie išlaikė
tikėjimą Lietuvos nepriklausomybe, ir už tuos, kurie dalyvavo 1991 metų  sausio įvykiuose. Taip pat už neseniai į
Amžinybę iškeliavusį partizaną Juozą Jakavonį–Tigrą, kuris labai pasitarnavo ir
Kazimieraičiui. Tegu mūsų malda sustiprina mūsų žingsnius ir mūsų
įsipareigojimus“.

                      Jautrų pamokslą pasakė diakonas A. Jesinskas.
„Laisvė perkama ne gražiais šūkiais, ne patriotinėmis dainomis,  o pasiaukojimu, kova ir net mirtimi. Toks yra
pulkininkas Juozas Vitkus–Kazimieraitis. Mes kiekvienas esam sukurtas pagal mus
mylinčio Dievo paveikslą, nes sugebam mylėti. Kazimieraitis yra panašus į
Dievą, Tėvynės meilei jis pasakęs taip, niekada neištarė „ne“. Jis labai mylėjo
savo žmoną, ją visad vadino Genute. Tačiau 
jis labai mylėjo ir Lietuvą. 1945 metais įvyko jo didysis pasirinkimas. Mylėdamas
savo žmoną ir šešis vaikus, jis pasirinko ginti savo gimtą šalį. Tai buvo jo
nepaprasta auka… Ir šis žmogus pasirinko Tėvynę dėl mūsų visų. Pasirinko mus,
kad mes gyventume  laisvėje.
Partizanaudamas savo žmonai rašė: „Viena, kas mane ypatingai kankina, kad aš,
brangieji, negaliu jums padėti, kad tave, brangi Genute, su tokiu dideliu vargu
apkroviau
.
J. Vitkus davė tris priesaikas – kario savanorio, karininko ir trečią – paties
sukurtą priesaiką partizanams. Ir nė vienos jos nesulaužė… Jau stipriai
sužalotas, sudaužytas jis paprašė merginos gerti, o atsigėręs pažvelgė į kryžių
ir ištarė paskutinius savo žodžius: „Lietuva bus laisva…“. Būdamas pas
Viešpatį, Kazimieraitis dabar šypsosi, nes jo meilės dėka taip ir yra“.  

                      Po Šv. Mišių prie bažnyčios žygio dalyviai
sustojo tradicinei atminimo nuotraukai, sugiedojo Lietuvos himną ir važiavo į
Darželių kaimą, žygio pradžios vietą.

Dzūkijos
nacionalinio parko ekologinio švietimo namuose viena iš žygio organizatorių,
Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė visus pakvietė susipažinti ir
pasivaišinti grikių koše bei žolelių arbata. Čia buvo trumpai prisiminta žygio
idėja, išdalinta Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeimos ir bičiulių „Žygio knyga“,
kurioje publikuojamos ištraukos iš Adolfo Ramanausko–Vanago atsiminimų knygos
„Daugel krito sūnų“, taip pat partizaniškų dainų tekstai. Šios dainos kasmet
dainuojamos Kazimieraičio šeimos ir bičiulių žygio ir kitų susibūrimų metu. Onutė Grigaitė priminė, kad pirmąjį žygį pradėjo
gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų,
kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus–Kazimieraičio žiemos vadavietė,  1991 m. Sausio 13–osios  naktį uždegė pirmas žvakutes kaip simbolį
visiems laisvės kovotojams.

                      Po to visi išsiruošė į žygį
miško keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusios buvusios vadavietės. Persikėlę
per Skroblaus upelį, žygio dalyviai trumpam sustojo dabartinėje Aukštagirio
sodyboje paklausyti įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį, jo
bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę
kovą Dzūkijoje. Buvo pasidalinta čia gyvenusio Jono Krušo prisiminimais, kad
šioje sodyboje, jo tėvų šeimoje,  1945 m.
Kazimieraitis su partizanais sutiko Kūčias ir Kalėdas, o Naujuosius metus
sutiko pas Kraunelius–Žilvičio tėvus Rudnelės kaime. (Žilvičio sesers Marytės
Kraunelytės prisiminimai publikuoti knygoje „Rudnia, Kapiniškiai, Dubininkas“).

                      Gintaras Vitkus tolimesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – pakvietė eiti vorele,  tylomis ir pėda į
pėdą, kaip kadais eidavo partizanai.
„Tyla yra dalis mūsų gyvenimo, bet
mums sunku ištverti tyloje. Žmogui, kuris gyvena gamtoje ar nori išlikti, tyla
padeda. Partizanai tuomet turėjo net alsavimą sulaikyti, kad stribai jų
neišgirstų. Bet kokias užduotis jie turėjo išmokti vykdyti tylomis. Tylomis
einant galite mintyse būti su gamta ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, kas
esame, kad svajonių turime, turime dėkoti, kad  išlaikome, kas sukurta, pasimelsti
partizanus,  dėkoti už jų gyvenimo etapą,
kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, melstis už mūsų Tėvynę. Dėkingomis
širdimis anoms kartoms eikime į tą vadavietę, kur laisvės kovotojai savo jaunas
dienas leido, gyvendami tarp uodų, erkių, niežų, utėlių, šlapi, sušalę,
pūvančiais drabužiais, nežinioje. Eikime, kad būtume tvirtesni, jei mūsų
gyvenime kas nors susijauktų. Tebūna kurianti tyla ir
tas kelias iki skardžio bus trumpesnis…“

                      Nors kelias iki vadavietės
tikrai nebuvo lengvas, bet kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu
jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia
Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio esančios vadavietės, buvo galima
patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose
miškuose. Priėjus vadavietę, vieni pagarbiai uždegė žvakutes jos vietoje
esančioje duobėje, pakabino trispalves ir užrišo trispalves juosteles ant
medelių, o kiti susikaupę klausėsi prisiminimų. Buvo sukalbėta b
endra
malda ir sugiedota tautiška giesmė, „Oi, neverk, motušėl“, „Viešpaties Angelas“,
prisimintas
neilgas, bet labai prasmingai
nugyventas jo gyvenimas.
Kazimieraitis buvo vienas iš trijų
aukščiausių pagal laipsnį ir vienas pamaldžiausių Lietuvos partizanų.

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo
vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių
miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje
klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo
paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką,
gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.
J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose,
mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš
studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.
1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo
mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu,
Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės
pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto
Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę
„Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos
disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas
skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto
rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę
organizacijos reikšmę.
1944 m. pabaigoje, iškilus arešto pavojui,
J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, įsidarbino Kabelių girininkijoje
buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo
pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į
mišką. Būdamas giliai religingas, pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos
globėjo Šv. Kazimiero garbei. 1945 m. gegužės 7 d. J.
Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius
dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta
Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m.
pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadu, suformavo Pietų Lietuvos partizanų
sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi
tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė
Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo
atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Kazimieraičio
ir jo bendražygių pastangomis 1946 m. pavasarį visi Dzūkijoje veikiantys
partizanų būriai buvo sujungti į Dainavos apygardą, kuri gyvavo iki 1952 m.
ginkluoto pasipriešinimo pabaigos.1946 m. liepos 2 d.
susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.)
buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus
žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

Atkūrus
nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai
įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus–Kazimieraitis
apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam
suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės
Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

Juozas
Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje dažnai melsdavosi su
kaimo žmonėmis už Tėvynę, už savo šeimą, kurią paliko.  Jis noriai
bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 75 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir
šiandien.  

                      Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta
naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu.
Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio–Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie
du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio,
kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų.
Lapkričio 5 d. Ėglis su V. Krauneliu–Žilvičiu pradėjo kasti duobę, smėlį pylė į
upelio vagą. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės
šlaitai. 1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą
žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia buvo stalas su rašomąją
mašinėle, suolas, rotatorius, lentyna raštams ir spaudiniams, 2-jų aukštų
dviguliai gultai, metalinė krosnelė su kaminu stuobryje, virtuvė ir niša
bulvėms laikyti. Štabe be Kazimieraičio, kaip „A“ apygardos vado, dirbo
Karklas-Pranas Platūkis, Žilvitis–Vytautas Kraunelis, , raštvedys Naras-Liudas
Mulerskas, saugojo Ėglis–Jonas Kraunelis. Pradėjus štabui čia dirbti paaiškėjo,
jog netoliese vaikšto nepatikimi žmonės.

Bandyta (1945 gruodžio 4
d.) keltis į Lankininkus, bet tuo metu ( gruodžio 10 d. ) žuvo Geležinio vilko
rinktinės vadas Šernas-Lionginas Pranas Švalkus. Šernu Kazimieraitis pasitikėjo
ir planavo jo globojamam surasti tinkamą atsarginę vietą štabui. Šis sumanymas
žlugo. Lankininkų slėptuvė buvo maža štabui, drėgna, nešildoma. Ir dar gruodžio
14 d. čia įvyko susišaudymas tarp stribų ir Vanago partizanų, žuvo Merkinės
stribų vadas. Grėsė antpuolis. Todėl Kazimieraitis su štabo vyrais grįžo į
žieminį bunkerį prie Skroblaus. Čia Kazimierais baigė rašyti ir rotatoriumi
išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir
puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius
mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės
varpas“, spausdinant atsišaukimus. 1946 m. sausio 4 d. atvyko Vanagas ir
Balutis, atsinešė po radijo aparatą, bet, deja, jie neveikė. Tad Vanagui
pakvietus, Kazimieraitis išvyko su juo į Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje
įrengtą vadavietę, palikęs štabo darbuotojus: Ėglį, Žilvitį, Narą ir Karklą.  1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio
būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių,
kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo
išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis.
Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. Naras (L. Mulerskas) ir Karklas
(P. Platūkis) buvo suimti. Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais
pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo
siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir
kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir
tykojo maždaug savaitę laiko.

                      G. Vitkus sakė, jog bunkeris buvo gera vieta
išgyventi, darbuotis, bet jei bunkerį užpuldavo priešas, tai pati blogiausia
vieta, nes partizanai negalėdavo pabėgti. „Paskutiniuose partizaninės kovos
etapuose buvo nemažas skaičius išdavikų, kurie gaudavo užduotį partizanus
nušauti. Pelnyti pasitikėjimą ir sunaikinti vadus. Sėdėdami vakarais ir
naktimis bunkeryje partizanai galvojo, ar jie gali pasitikėti tuo kitu šalia
esančiu žmogumi. Bunkeriai buvo kaip gyvi kapai“.

                      Savo tėvelio partizano Juozo Jakavonio–Tigro
prisiminimais apie Kazimieraitį pasidalino Tigro dukra Angelė Jakavonytė.
„Tėvelis pasakojo, kad jis su keliais kitais partizanais po kurio laiko, kai
bunkerį susprogdino, ėjo  patikrinti, ar
likę kokių dokumentų. Bet nieko nerado. Kokie dvasiškai stiprūs žmonės buvo
partizanai, mums reikia mokytis iš jų“.

Pagerbę
Kazimieraitį, žygio dalyviai grįžo į Darželių kaimą atgalios temstant ir miškais klausydamiesi Agnės Sabulytės,
Agnės Zalanskaitės, Gintaro Vitkaus dainuojamų patriotinių dainų ir patys jiems
pritardami. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems
Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių laukė skanus karštas troškinys,
pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma.

Kazimieraičio šeima džiaugėsi, kad žygyje
dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų ir laisvės
kovotojų atmintį. Nelengvame žygyje dalyvavęs jauniausias Kazimieraičio sūnus
Liudas su jauduliu balse dėkojo visiems dalyvavusiems. Vaikaitė Vilija
Pranskienė sakė, jog Kazimieraitis dabar džiaugtųsi savo didele Lietuvą
mylinčia šeima – dviem iš šešių jo vaikų esančiais gyvais sūnumis, keturiolika
vaikaičių, trisdešimt dvejais provaikaičiais. Buvo prisiminta ir jo žmona
Genutė, kuri, likusi su šešiais vaikais, turėjo išgyventi tremtį, pažeminimą,
patyčias. Nepaisant to, ji visus vaikus išleido į mokslus ir išauklėjo būti
dorais. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir
tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie keturiolika kilometrų – tai
neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar
labiau pradedi suprasti, dėl ko mes esame laisvi.

Juozas
Vitkus–Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Apmaudu, kad iki
šiol nežinome, kur jis yra palaidotas. Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos
miškas. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko
vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip
pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir
fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki
paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo
laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų
ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės
gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus,
teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“.

1945
m.  Kabeliuose Kazimieraitis parašė
priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip
suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų,
globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa
ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas,
guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai,
patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai –
už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis
priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje
yra dvasininkų, medikų, menininkų.

J.
Vitkaus-Kazimieraičio priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo
vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, gyvenantieji nepriklausomoje
Lietuvoje.


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių