„Nuo Jievaro tilto ant Merkio lieptų“

„Rodos, kad negyvenu,

O einu per lieptą“.

Šiomis Justino Marcinkevičiaus eilėmis ir Matuizų etnografinio ansamblio „Verbena“ (vadovė  Daiva Kielienė)  dainomis pasveikinti poezijos mylėtojai ir  Varėnos literatai, jau 3-ią  kartą žengę ant poetinių Merkio lieptų. Ant šių  linguojančių lieptų juos kvietė ir drąsino literatas, leidėjas, žinomas Lietuvos fotomenininkas Julius Vaicekaukas: „Nors krizė Lietuvoj ir nesibaigė, bet smagu, kad ši knyga gal ir ne didesnės, bet ir ne mažesnės apimties“. Tradiciškai  be poetų senbuvių yra ir keletas jaunų debiutantų.

 1-oje Varėnos literatų poezijos rinktinėje „Merkio lieptai“, išleistoje Perlojoje 2004 m. „Ant  gyvenimo lieptų“ nedrąsiai lipo 18 poetų. 2-ame, 2007 metais išleistam rinkiny ant „laiko lieptų“ su savo poetiniais apmąstymais, prisiminimais, tikėjimu, praeitimi ir dabartimi stojo net 22 kūrėjai. 3-ią kartą Merkio lieptus lingavo 19 Varėnoje gimusių ar gyvenančių poetų.  Tai Lidija Cichockienė,  Liusia Gaidukevičienė,  Joana Grigaitienė, Marija Inkrataitė-Blažulionienė, Justinas Jaksebaga, Miglė Kalvinskaitė, Ramutė Kašėtienė, Dalia Kavaliauskienė, Stacy Lee (Stasė Piliūtė), Irena Malmygienė, Juozas Miliauskas, Petras Miliūnas, Irena Ratkienė, Jolanta Smilgin, Jonas Staliulionis, Eugenija Strazdienė, Nina Venskuvienė, Inga Zubavičiūtė, Alfonsas Žuromskas. Julius Vaicekauskas  pristatė visus, „lingavusius lieptą“, taikliai apibūdino kiekvieno jų poezijos ypatumus, ryškesnius gyvenimo momentus, kūrybos ištakas, lyrinio žodžio skambėjimą, sielos būsenas. Pedagogė lituanistė Julija Kavaliauskienė priminė, kad perskaitę eilėraštį, mes pažįstam ir kūrėją, kaip žmogų, pajuntam jo širdies, proto, dvasios gelmes. Juk eilėraštis talpina mažai teksto, ,bet kokia stipri koncentruota mintis ir jausmas. Kiekvieną dieną eilėraštis gali skambėti vis kitaip. „Linguojantys Merkio lieptai“ – tai 19-os širdžių kalba. Čia ir perjausta, giliai įsisąmoninta pilietiška lyrika, daug atspindžių, ryšių su tėviške, gimtojo krašto praeitimi ir dabartimi. Kitas ryškus aspektas – moters ir vyro pasaulis, jų santykių linija. Moterų kūryboje ryškus atviras šeimos ryšių, džiugesio, meilės, moteriškosios sielos  atspindys. Vyrų lyrikai būdingas tvirtas minties ir jausmo komponavimas. Jau kitokia jaunosios kartos kūrybinė linija. Tai trys visai jaunos merginos, atėjusios  į sudėtingą  pasaulį sudėtingu laiku, vertybių keitimosi laikmečiu. Čia išryškėja   jaunimo vienatvės drama.  „Linkiu joms  nepaklysti, atsidūrus šioj  gyvenimo vėjų pagairėj ir nepamiršti gimtinės“, – linkėjo J. Kavaliauskienė. Prisilingavus ant liepto, lieka sieloj randai. O apie juos daugiausiai žino literatas Petras Miliūnas.  Jau 14-ą jo poezijos rinktinę „Sielos randai“ pristatė  pedagogė literatė Irena Malmygienė: „Petrui poezija liejasi ir srūva kaip vanduo. Šmaikščių žodžių ir ironijos kupini eilėraščiai tarsi jo dienoraštis,  kuriam  autorius nepabūgsta apnuogint sielos ir parodyt jos randų.  P. Miliūnas tikras rimavimo meistras. Ypač daug jo posmų skirtų Meilei. Praeities atsiminimai, meilės troškimai, mefistofeliškos  gaidelės ir savikritiškas, autoironiškas stilius netrukdo  ieškoti sieloj randų, svajoti, su viltimi ir tikėjimu stebėti aplinką ir žmones. Su ryškia saviironija skatina kabintis į gyvenimą, ieškoti laimės : „Juk virkavimais nieko nepakeisi“.

Linguoti ant liepto visada lengviau, kai tas bendraminčių būrys didesnis. O taip smagiai belinguojant, sulauksime ir 4-os poetinės  „Merkio lieptų“  publikacijos.

                                                                  Renata ČESNULEVIČIENĖ