Interviu su Almantu Jakimavičiumi

Danielius.net iš arčiau pristato Almantą Jakimavičių, Daugų krašto žmonėms gerai pažįstamą kaip Vlado Mirono gimnazijos direktorių, kitiems – kaip partijos „Tvarka ir teisingumas” Alytaus rajone pirmininką, o dar kitiems – kaip iniciatyvų šios valstybės pilietį.  Nutariau iš arčiau pabendrauti su šiuo žmogumi.

Jūsų, Almantai, profesija – kūno kultūros mokytojas, treneris, tad ar pasikeitė jūsų gyvenimo kasdienybė, kai 1998 m. iš eilinio kūno kultūros mokytojo staiga tapote Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktoriumi?

Mano profesija –  mokytojas, jeigu tiksliau, – tai geografijos ir fizinio auklėjimo mokytojas, specialybė įgyta 1991 metais Vilniaus pedagoginiame institute. Esu ir krepšinio treneris, bet savamokslis treneris. Trenerio darbas mano  hobis.   Kiek pamenu save, žaidžiau, žiūrėjau, sirgau, teisėjavau ir, aišku, treniravau… Po instituto, minėtais 1991 metais, ieškojau darbo, bet Dauguose jo nebuvo. Jau buvau susitaręs, su gerb. Z. Kunigoniu, kad nuo rugsėjo 1 dienos dirbsiu kūno kultūros mokytoju Alytaus Panemunės vidurinėje mokykloje. Likus kelioms dienoms iki rugsėjo, paskambino mokyklos direktorė A. Baliukonienė ir pasiūlė pavaduoti mokytoją O. Gustaitienę (mano buvusią auklėtoją), likti Dauguose ir mokyti geografijos. Sutikau ir trejetą metų mokiau mokinius geografijos, taip pat turėjau keletą kūno kultūros pamokų ir auklėjamąją klasę.

Šiandien galiu teigti, kad laikmetis, kai pradėjau dirbti, buvo išskirtinis, nes Lietuvoje mokyklų gyvenimas aktyvėjo, vyko daug renginių, o aš buvau aktyvus jaunas mokytojas… 1998 metų vasarą tuometis švietimo skyriaus vedėjas  pasikvietęs pasakė, kad  esu aktyvus, visur dalyvauju, todėl galėčiau būti Daugų vidurinės mokyklos direktoriumi. Žodis tapo realybe.

Kaip pasikeitė mano gyvenimo kasdienybė tapus direktoriumi? Pasikeitė. Dažnai turi priimti sprendimus, kurie daro įtaką kitiems žmonėms, jų darbui ir visai gimnazijos veiklai. Taigi tenka gerokai daugiau atsakomybės už savo veiksmus. Nors atsakomybės jausmas svarbus tiek ir mokytojui, tiek ir direktoriui. Tik darbų pobūdis, apimtys  žymiai didesni…

Jūsų politinė karjera prasidėjo 2002 metais su partija „Tvarka ir teisingumas“, o  kandidatuojantis į prezidentus Rolandas Paksas tais pačiais metais į miestų ir rajonų miestelius atskrisdavo garsiuoju Borisovo sraigtasparniu… Kokia buvo jūsų gyvenimo patirtis? Kas labiausiai įsiminė?

Taip, politinė karjera prasidėjo nuo 2002 metų pradžios, kai mes penki Alytaus rajono žmonės įkūrėme skyrių, kuriam iki šios dienos ir vadovauju, bet dar tikrai prieš atskrendant būsimam prezidentui Rolandui Paksui. Tų pačių metų vasarą, daugelis daugiškių tikriausiai dar mena, kaip į  gimnazijos stadioną nusileido sraigtasparnis. Bet tikrai, bent jau tada, net negalvojome, kad tai Borisovo ar dar kieno kito sraigtasparnis… Ne tai buvo aktualiausia, nes rūpėjo visai kiti dalykai – kurti gerovę Lietuvoje, atrodė, kad dabar turime pakankamai idėjų, noro, ryžto, entuziazmo, žodžiu, buvome sukaupę daug kuriančios energijos. Nėrėme  į politines batalijas: viskas buvo nauja –  naujos patirtys, nauji pažintys, nauji iššūkiai, nauji siekiai, tarsi savaime suvokiamas noras dirbti žmonėms, jų gerovei…

Tų pačių metų (2002 gruodžio mėnesį) buvau išrinktas savivaldybės tarybos nariu, vadovavau švietimo, kultūros ir sporto komitetui. Teko dirbti ir opozicijoje, ir valdančioje daugumoje. Metai praleisti politikoje iš tiesų suteikė nemažai gyvenimiškos patirties: pažinau žmones, įgijau pasitikėjimo, išmokau diplomatijos. Buvo ir nusivylimų… Supratau, kad politikoje  bendri tikslai ir seni įsipareigojimai gali supriešinti bendraminčius ar sutaikyti politinius oponentus. Supratau, kad tie, kurie mėgaujasi tik kritikuodami, labai sunkiai pasiūlo ką nors konstruktyvaus.  Sakau, kad kritikuoti daug proto nereikia, proto reikia kūrybai. Kokia politika bebūtų, bet be jos pasaulis neegzistuoja, todėl, kad ji būtų geresnė, demokratiškesnė, reikia didesnio žmonių aktyvumo, iniciatyvų, pozityvaus mąstymo, mažiau abejingumo, pasyvumo…

Daugai išties nemažas miestelis, tačiau šiandieninėje Alytaus rajono savivaldybės taryboje tėra tik viena daugiškė Ramunė Gaisrienė. Ar jums neapmaudu, kad po rinkimų laimėjus mandatą į tarybą tuoj pat dėl užimamų pareigų valstybinėje tarnyboje reikia jo atsisakyti. Žmonės renka vienus, o patenka visai kiti…

Iš tiesų geras klausimas. Mokyklų direktoriai nėra valstybės tarnautojai. Bet pagal Lietuvos įstatymus savivaldybės taryboje gimnazijos direktorius ar seniūnas negali užimti pareigų ir būti tarybos nariu. Įstatymai teigia, kad kiekvienas pilietis turi teisę rinkti ir būti išrinktas. Ir jeigu žmonės išrenka, patiki, pritaria siūlomoms idėjoms, tai ir turėtų tie žmonės juos atstovauti taryboje. Deklaruojama, kad direktorius ar seniūnas, būdami taryboje, pažeis viešus ir privačius interesus, turės galios spręsti savo įstaigų reikalus. Paradoksas, bet Taryboje gali būti valstybinių, VŠĮ įstaigų vadovai, bankų valdytojai, sveikatos priežiūros įstaigų vadovai ir t.t. Mūsų partijos atstovai yra taryboje ir mes kartu tariamės dėl siūlomų  ir priimamų  sprendimų.

Kiek šiuo metu mokosi mokinių Daugų Vlado Mirono gimnazijoje? Kiek iš Daugų miesto, kiek iš Daugų seniūnijos kaimų, kiek iš kitų seniūnijų?

Daugų Vlado Mirono gimnazijoje šiuo metu mokosi 300 mokinių. Ji viena didžiausių Alytaus rajono mokyklų. Ateinančiais metais skaičius išliks labai panašus. Maždaug pusė mokinių gyvena Dauguose ir pusė atvyksta iš aplinkinių seniūnijos vietovių: Rimėnų, Kančėnų, Rodžios, Meškučių, Ilgų, Vaikantonių, Daugų kaimo ir kitų. Yra vienas mokinys iš Varėnos rajono (Andriūnų), trys iš Pivašiūnų seniūnijos (Mikalavo, Pivašiūnų) ir trys iš Alovės seniūnijos (Ilgų).

Ar pasiteisino jūsų gimnazijoje privalomas uniformos nešiojimas? Kokių nuomonių, priekaištų dėl jų privalumų ar nepatogumų sulaukiate iš vaikų, jų tėvų, mokytojų?

Mokinių uniforma – pagarbos gimnazijai ir jos tradicijoms išraiška, vidinės kultūros, estetinio skonio ugdomoji dalis. Uniformų nešiojimas tapo privalomas, kai tam pritarė dauguma mokinių ir jų tėvų. Jau antri metai jas nešiojame ir tikrai nusiskundimų nelabai buvo. Aišku, pasitaiko, kaip ir kitą rūbą, mokiniai išauga ar jų nesaugo… Uniforma – ne išimtis.  Didžioji dalis tėvų patenkinti uniformomis, neliko tam tikrų rūpesčių, mokiniai irgi priprato. Mūsų gimnazijos mokiniai gražiai, tvarkingai atrodo per šventes, atstovaudami savo mokyklai… Uniformos jiems kasdienybė, pernelyg nesureikšmina, bet malonu, kad kiti pastebi, pagiria, sakydami, kad jūsiškiai gimnazistai išskirtiniai, gražiai atrodo. Malonu šiuos komplimentus girdėti.

Esant sunkiai demografinei padėčiai Lietuvoje ir taip stingant mokinių, kaip manote, ar ateity dvi mokymo įstaigos Dauguose – Vlado Mirono gimnazija ir Technologijos ir verslo mokykla –  nebus sujungtos į vieną?

Minėjau, kad esam viena didžiausių rajono mokyklų, mokinių skaičius stabilizavosi, klasės didelės, sukomplektuotos, moksleivio krepšelio užtenka, mokytojai dirba, vadovėlių turim, kabinetai tvarkingi, vyksta neformalaus ugdymo užsiėmimai, mokiniai renkasi sportuoti, vaidinti, šokti, dainuoti ir t.t. Įkurtos kompiuterizuotos mokytojų darbo vietos. Įdiegtas elektroninis dienynas. Siekiame geresnės mokinių ugdymo (-si) kokybės, džiaugiamės gerais mokinių ugdymosi pasiekimais bei rezultatais.

Kodėl jungti? Mes esame stipri gimnazija. Priimant sprendimus turi būti viešumas, žinojimas tikros situacijos, diskusijos, bendruomenės nuomonė, tėvų ir mokinių norai… Visų pirma pokyčiai turi būti naudingi mokiniui, jo tėveliams, mokytojui.

Dauguose vykdoma daugybė projektų, bet dėl atliekamų darbų eiliškumo (buvo pirma sutvarkytos, išasfaltuotos gatvės, o paskui tiesiamas vandentiekis, dabar vandentiekis beveik įvestas, bet gatvės duobėtos) ne vienas daugiškis jau nebetiki, kad kada nors šis mūsų gražus miestelis taps tikru kurortu. Kokius Daugus įsivaizduojate ateityje?

Taip, Dauguose vykdoma daug projektų. Yra ir pavykusių – tai miesto sodo, irklavimo bazės sutvarkymas, yra ir problemų keliančių – tai nuotėkų ir vandentiekio projektas. Bandžiau klausti, kas prisiims atsakomybę, ar projektas bus užbaigtas, ar nuotėkos netaps „auksinėmis“?

Ar galėtume svajoti apie kurortą? Komunalinis ūkis, komunalinė brigada, darbo biržos grupė ar galiausiai speciali tvarkymo komanda turėtų  išliuobti pakrantes nuo šiukšlių, nuvirtusių medžių ir paliktų pūti valčių, iššluoti gatves, nudažyti miestelio namelius, turėtų  padėti žmonėms susitvarkyti ir malkų sandėliavimą. Visa kita – vandenį, nuostabią gamtą, puikius ir darbščius žmones turime… Truputį darbštesnio tarnybų požiūrio į gamtą ir aplinką, o tik pavadinimas „kurortas“ esmės juk nepakeis.

Ką manote apie vandens motociklų vairavimą Daugų Didžiulio ežere. Jį reiktų visai uždrausti ar leisti su tam tikrais apribojimais?

Kai prieš keletą metų atsirado ši problema, mano siūlymas buvo toks: vandens motociklininkams pasiūlyti pakrantę toliau nuo miestelio ir jiems plaukioti tik ežere apribotose vietose, toliau už miestelio ribų.  Siūlymas buvo nepriimtas, sunku buvo pasiekti bet kokį kompromisą. Dabar aš manau, kad plaukioti vandens motociklais Daugų ežere reikia uždrausti.

Ką manote apie tiesioginius mero rinkimus? Gal rinkėjams būtų aiškiau, jie lengviau apsispręstų?

Tiesioginė demokratija, kai žmonės tiesiogiai renka savo artimiausią valdžią man priimtina. Aš pasisakau už tiesioginius mero ir už tiesioginius seniūno rinkimus. Siekiamybė, bet įmanoma siekiamybė, kad kiekviena seniūnija turėtų savo biudžetą ir vietoje spręstų iškilusias problemas. Juk esminis savivaldos principas toks: ji geriausiai žino žmonių  problemas  ir geriausiai žino tai, ko labiausiai žmonėms reikia.

Lietuvoje vaikinams nebereikia atlikti privalomos karinės tarnybos. Kokia jūsų nuomonė apie pradinį karinį parengimą mokyklose, ar nevertėtų jo sugrąžinti?

1984 metais tik baigęs vidurinę mokyklą ir įstojęs į VPI, staiga buvau pašauktas į privalomą tarnybą sovietų armijoje (iki to laiko studentų iš aukštųjų mokyklų neimdavo). Galima būtų kalbėti apie vyriškumo mokyklą, charakterį, užsigrūdinimą. Esu pacifistas, ginklų nemėgstu. Lietuva per maža valstybė, kad turėtų galingą kariuomenę, todėl manau, jog privalomos karinės tarnybos nereikia. Mokykloje ugdome pilietiškumą, patriotiškumą, meilę savo tėvynei, gimtinei, savo kalbai. Giedame himną, gerbiame vėliavą, puoselėjame tradicijas. Tik išsilavinusi, intelektuali, protinga, ori tauta gali išsaugoti savo nepriklausomybę.

Berods pirmutinė krepšinio aikštelė rajone buvo įrengta Dauguose, Vlado Mirono gimnazijos teritorijoje. Nors ten išasfaltuotos vietos buvo daug, tačiau pačios aikštelės plotis buvo susiaurintas ir padarytas toks kaip visų standartinių mokyklų sporto salių, tritaškio linija iki galo nenubrėžta. Vėl kažkas sutaupė?

Krepšinio aikštelių įrengimas finansuojamas iš Europos Sąjungos projektų lėšų, jų vykdymą prižiūri savivaldybės atstovai.

Tarybiniais laikais, kai mokykla draudė mokiniams eiti į bažnyčią, visgi nemažai jų ten lankėsi, šiandien, kai jaunimas maldos namuose skatinamas apsilankyti, jų ten mažuma. Kodėl taip nutiko? Negi įsigaliojo taisyklė, kad uždraustas vaisius skanesnis?

Ši taisyklė visada egzistavo. Išties uždraustas vaisius saldesnis. Bet malda, ėjimas į Šventovę kiekvieno laisvo žmogaus apsisprendimo, pasirinkimo reikalas. Ir gyvenimas nestovi vietoje, didėja tempai, susispaudžia laikas, keičiasi daugybė dalykų – į mūsų gyvenimą atėjo technologijos, virtualus pasaulis. Ar keičiasi tikėjimas? Ar keičiasi bažnyčia? Ir kiek tame virsme keičiamės mes patys, mūsų požiūris? Mane močiutė nuvesdavo į bažnyčią, nes taip reikėjo. Šiandien  keičiasi vaikų vedimo į bažnyčią „mada“, dažni tėveliai į kitą parapiją nuveža savo vaikučius… 

Tačiau tikėjimas yra kiekvieno mūsų viduje ir šiandien, galvodami apie jaunąją kartą, turėtume pažadinti, ugdyti juose dvasiškumą, o prievarta juk sotus nebūsi.

Jūsų palinkėjimai savo gimnazijos bendruomenei, Daugų ir viso Alytaus rajono žmonėms.

Šiais metais Daugų Vlado Mirono gimnazija švęs 70-ies metų jubiliejų, todėl visai bendruomenei linkėčiau šviesaus optimizmo, veržlaus tikėjimo ir galvojimo apie ateitį  bei sutelkto darbo. Daugų ir apylinkių gyventojus kviečiu atsakingai tvarkyti savo aplinką ir savo gyvenimą, kuriame mes visi esame. Meilės, gerumo, pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo, šypsenos, džiaugsmo, atsakomybės…