Aloviškių vasaros stovykla „ O jūs, vaikai, taip darykit, kaip senoliai darė 2014 m.“

2014 m. rugpjūčio 11 – 18 dienomis Alytaus r. Alovės pagrindinėje mokykloje vyko tęstinė vasaros etnokultūrinė stovykla gabiems mokiniams „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip senoliai darė“. Dėkojame Alytaus rajono savivaldybei už  finansuotą vasaros užimtumo programą, kuri suteikė galimybę pagilinti pažintį su  senoviniais amatais, Dzūkijos apylinkėmis, tradicijomis ir papročiais.

Stovyklos ryto rato metu stovyklautojai ne tik prisistatė, bet ir gražiai pasisveikino vieni su kitais žaisdami žaidimą „Labas rytas, stovyklautojau“.Panaudodami metodą „Voratinklis“   visi „audėme“ savo vasaros nuotykių voratinklį,  išsakėme  vieni  kitiems nuoširdžius palinkėjimus.  Kad geriau susipažintumėme ir būtumėme dėmesingesni vieni kitiems, žaidėme žaidimą „Kas dingo?“  Prisiminę  etnokultūrinės stovyklos simbolį-vėliavą, himno žodžius, pakartoję saugaus elgesio stovykloje taisykles, susipažinę su Alytaus miesto herbu, leidomės į kelionę po Alytų. Alytaus kraštotyros muziejaus gidė R. Stanevičiūtė  pakvietė prie Alytaus piliakalnio į edukacinį užsiėmimą „Kur gimė Alytus? Braidžiojant Alytupio upelyje, stovyklautojai klausėsi legendos kaip jis atsirado ir gailėjo žuvusio nuo kryžiuočių kalavijo  jaunikaičio Alyčio. Pagerbdami jį, vaikai lankstė ir upeliu plukdė laivelius. Kopdami į Alytaus piliakalnį, stovyklautojai skaičiavo laiptelius, gėrėjosi gamta, klausėsi čiulbančių paukštelių ir Nemuno ošimo. Apžiūrėjus piliakalnį ir atsivėrusią Alytaus miesto panoramą, vaikai išgirdo dar ne vieną legendą apie narsius milžinus,  prasmegusį vienuolyną, žalčius. Išklausius legendų vaikams teko iliustruoti tą, kuri jiems atrodė pati tikroviškiausia. Pristatę savo piešinius, patraukėme panemune link „Klebono akmens“ , kur išgirdome dar vieną legendą apie šį akmenį. Vėliau keliavome į A. Matučio skulptūrų parką. Čia gidė minė vaikams mįsles, o jie turėjo atspėti, kuri statula yra mįslės atsakymas. Stovyklautojai noriai ir aktyviai rinko eilėraščių pavadinimus  atitinkančias skulptūras ir klausėsi gidės skaitomų eilėraščių. Grįžę į mokyklą, vaikai iliustravo Alytaus miesto herbą ir stovyklos žemėlapyje užrašė savo patirtus įspūdžius.

Kadangi 2014-ieji  – K. Donelaičio metai, tad susirinkę į stovyklą šią dieną skyrėme lietuvių grožinės literatūros pradininko, klebono, rašytojo K. Donelaičio atminimui. Dirbdami grupėse vaikai parengė lankstinukus apie K. Donelaičio gyvenimą ir kūrybą.

Nuvykę į Birštono sakralinį muziejų, dalyvavome edukacinėje programoje „Knyga – dvasios stiprybė“, kurioje sužinojome apie žymų Lietuvos vyskupą T. Matulionį, jo gyvenimą ir nuopelnus Lietuvai. Būtent religinė knyga – maldaknygė padėjo jam įveikti gyvenimo sunkumus ir išbandymus.  Susipažinus su muziejaus ekspozicijomis, vaikai pasitelkę įvairių spalvų ir tekstūrų popierių, lipdukų, blizgučių bei kitų priemonių skrebinimo būdu gaminoįvairias knygeles („Receptų“, „Užrašų“, „Gyvūnų“, „Svarbių datų“ ir kt.) Sužinojome, kad šiuo būdu galima  itin meniškai įrėminti nuotrauką ar sukurti teminį albumą.

Džiaugiamės, kad vaikams tai buvo puikus užsiėmimas, atskleidęs skrebinimo paslaptis ir jų knygelėms suteikęs nepakartojamos šilumos.

Diena tuo nesibaigė, nes muziejaus gidė pakvietė į dar vieną edukacinę programą „Kvepiantis banginukas“.  Sužinoję istoriją apie Birštono miesto herbą, kuriame pavaizduotas banginis, vaikai noriai minkė, kočiojo tešlą ir iš jos gamino sausainius – banginukus. Ragaujant iškeptus sausainius stovyklautojai sužinojo, kad jų receptas atkeliavo iš XII amžiuje gyvenusios vokiečių ponios Hildegardos.

Smagu, kad vaikai buvo žingeidūs, aktyviai dirbo, ne tik uždavė gidei klausimų, bet ir paprašė sausainukų recepto. Tikimės, kad mokiniai ne tik ilgai gyvens kelionės įspūdžiais, bet ir prisimins ją valgydami „kvepiančius banginukus.“

Trečiadienį pavadinome gamtos diena. Ryto rato metu susipažinome su floristikos sąvoka, gilinome vaikų žinias apie gamtą, ugdėme  norą bendrauti su gamta, nedarant jai skriaudos, mokėme būti pastabiais, lavinome stovyklautojų estetinį skonį. Susipažinome su floristikai naudojamais įrankiais, medžiagomis. Vadovės stovyklautojams pristatė „Gamtinį kilimėlį“, papasakojo apie jo panaudojimo galimybes ir pakvietė jį pasigaminti patiems.  Naudodami sekatorių, vaikai karpė gluosnio šakeles, dirbdami  porose  rišo kilimėlį ir jį dekoravo įvairiais popieriniais, plastikiniais, džiovintais augalų žiedais. Nors tokia veikla reikalauja daug kruopštumo, atidumo,  kantrybės ir meilės, vaikai noriai įsitraukė į kūrybinį darbą. Nuovargiui mažinti rimtą kūrybinę veiklą keitė aktyvi sportinė veikla.                                                                                                             Džiugu, kad vaikai neabejingi grožiui ir  išmoko susikurti jį patys.

Ketvirtą dieną paskyrėme senoviniams muzikos instrumentams. „Interviu“ metodu išsiaiškinome, kokius senovinius muzikos instrumentus žino vaikai, koks jiems labiausiai patinka ir kodėl, kokiu yra bandę groti. Apie muzikos instrumentus sužinojome skaitydami literatūrinius kūrinius, mindami mįsles, minkles. O su vienu, kuris nuo seno vadinamas mūsų tautos dvasios simboliu – kanklėmis plačiau susipažinome susitikime su kanklių mokytoja L. Aleksiupiene. Ji papasakojo kanklių atsiradimo istoriją, paskaitė legendų apie žmogaus ir kanklių glaudų ryšį, atskleidė kanklių reikšmę mūsų tautosakoje. Vaikai sužinojo, kad pirmosios kanklės buvo juodos, kad jos buvo įvairiai vadintos (kanklai, kunklos, kanklys), kad seniau kankliuodavo tik vyrai ir tik sau arba artimiesiems. Kankliuojama buvo visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose išskyrus Dzūkiją. Pristatė įvairių etnografinių regionų palyginimų apie kankles ( „Mane vakar prikankliavo“, „Pyragas ant kanklį sukepė ir tiek.“). Mokytoja plačiai papasakojo ir pademonstravo, kaip buvo puošiamos kanklės ir kaip jos kito per laiką. Pristatė ir pakankliavo įvairiais kankliavimo būdais (pirštais, brauktuku ir mišriu). Antroje susitikimo dalyje mokytojos paruoštos mokinės surengė  pasirodymą koncertinėmis kanklėmis. Lyrinis kanklių skambėjimas ne vienam stovyklautojui sukėlė jaudulį ir švelnumą.

Labai džiaugiamės, kad vaikai ir patys turėjo galimybę prisiliesti prie kanklių stygų. Aktyviausi, padedant mokytojai bei jos mokinėms, netgi išmoko pakankliuoti trumpą melodiją. Susitikimas baigėsi smagiu pradžiamokslių koncertėliu. Mums labai malonu, kad kanklių mokytoja  pasidalino savo žiniomis, patirtimi su mumis. Jos nuoširdumas ir atsidavimas savo darbui žavi ir užkrečia kitus.

Penktą dieną pradėjome žaidimais su žaislais, nes šią dieną paskyrėme žaislams. Pristatę dienos programą, stovyklos vadovės  pravedė mini paskaitėlę „Žaislai vaikų gyvenime“, kurioje stovyklautojai sužinojo apie žaislų, lėlių atsiradimo istoriją, jų kitimą per laiką, populiariausius žaislus, žaislų ypatumus. Organizavo diskusiją „Kam vaikams reikalingi žaislai?“, kurios pabaigoje visi nusprendėme, kad žaislai padeda turiningiau praleisti laisvalaikį, moko bendrauti, ugdo mąstymą, dėmesį, atmintį ir kt. Palinkėję vaikams patiems savo rankomis susikurti bent vieną žaislą, kuris tikrai pradžiugins jų pasaulį, patraukėme į Alytaus miesto lėlių kambarį. Čia vyko edukacinis užsiėmimas „Kaip gimsta lėlė?“ Gamindami medžiagines lėlytes, vaikai iš lėlių  teatro vadovės L. Skruibienės dar išgirdo ir kambaryje esančių teatrinių lėlių atsiradimo istorijas, jų  sąsajas su religija. Besidžiaugdami savo pagamintomis lėlėmis, vaikai sėdo žiūrėti  spektaklį „Sigutė“. Stovyklautojams kėlė šypseną, kad viena stovyklos  vadovė taip pat vardu Sigutė. Spektaklyje pamatę gėrio ir blogio kovą, vaikai suprato, kad reikia „draugauti“ su gėriu, nes jis visada laimi. Mokykloje užpildę stovyklos minčių žemėlapį ir atlikę visos stovyklos refleksiją, stovyklautojai buvo apdovanoti diplomais ir atminimo dovanėlėmis. Išsiskirstėme linkėdami vieni kitiems saugios ir turiningos likusios vasaros.

Stovyklos vadovės R. Miškauskienė, S. Kaminskienė