Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška kronika

Gintaras Lučinskas

Birželio mėnesį šventėme visos Šaulių sąjungos 95-metį. O spalio 22-ąją minime Alytaus šaulių rinktinės įkūrimo 95-ąsias metines. Jei šaulių idėja ir Šaulių sąjungos įkūrimo iniciatyva kilo Kaune, tai partizaninis judėjimas prieš okupantus (vokiečius, lenkus, bolševikus) prasidėjo provincijoje, vietos jėgomis. Iš centro atėjusi šaulių būrių kūrimo idėja jau rado veikiančius partizanų būrius, kuriems nesunku buvo įskiepyti šauliškumo idėjas. Šaulių sąjungos Alytaus būrys įkurtas 1919 m. spalio 22 d., o patvirtintas Šaulių sąjungos Centro valdyboje spalio 29 dieną. Pirmąją valdybą sudarė pirmininkas dr. Simas Janavičius, Jonas Stankevičius ir Jonas Lapėnas. Alytaus būrys visos Lietuvos šaulių būrių numeracijoje užėmė garbingą vietą „L.Š.S. 2 būrys“. Pradžioje būryje buvo 15 vyrų. 1921 metais, formuojant skyrius, Alytaus skyrius tapo devynioliktuoju. Vėliau skyrius pertvarkytas į Lietuvos šaulių sąjungos XIX Alytaus rinktinę. 1923 m. sausio mėn. Alytaus šaulių skyriaus būrys, vadovaujamas Adolfo Venclausko dalyvavo Klaipėdos krašto išvadavime. Ten nuo priešo granatos žuvo rinktinės instruktorius Jonas Pleškys. 1923 m. kovo 23 d. Perlojos, Merkinės bei vietinių būrių šauliai talkino 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko I-ojo bataliono kariams likviduojant lenkų partizanų sukurtą Varviškės „respubliką“ prie Kapčiamieščio. Tuo baigėsi Alytaus šaulių rinktinės ketverių metų tėvynės gynimo laikotarpis. Prasidėjo ramesnis organizavimosi darbas, šauliai buvo suburti į nuolatinius būrius. Buvo imtasi taikaus darbo: sporto, ugniagesybos, karinio pasiruošimo, kultūrinės veiklos. 1921 metais Alytaus apskrityje buvo perregistruoti 567 šauliai, o 1939 m. sausio 1 d. jau buvo 2243 šauliai. 1940 metais rinktinę sudarė 60 šaulių būrių. Tragiškas likimas laukė šaulių 1940-aisiais. Išduota Lietuvos kariuomenė, likimo valiai palikta Šaulių sąjunga. Iš pradžių ji nuginkluojama, vėliau uždraudžiama ir likviduojama. Iki karo pradžios buvo suimta, įkalinta, ištremta apie 70 procentų buvusių šaulių, daug jų nužudyta. Nemažai šios organizacijos narių dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime ir žuvo nuo vokiškųjų okupantų kulkų. Daug šaulių dalyvavo ginkluotoje partizaninėje kovoje pokario metais, dauguma jų paaukojo gyvybes ant Tėvynės aukuro.

          Spalio 17 d. paminėtos Alytaus šaulių rinktinės įkūrimo 95-osios metinės. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Po to pagerbtas žuvusiųjų už Laisvę atminimas: padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės prie karininko Antano Juozapavičiaus kapo, prie paminklo už Lietuvos Laisvę žuvusiems šauliams, prie 1923 m. lenkų nužudyto šaulio mokytojo Juozo Bloznelio paminklo. Vėliau Alytaus kraštotyros muziejuje vyko šventinis minėjimas bei parodos „Lietuvos šaulių sąjungos Alytus rinktinei 95 metai“ atidarymas.

         Alytiškis istorikas ir bibliofilas Šarūnas Šimkevičius šią datą nusprendė paminėti savaip. Nors rugsėjo pabaigoje Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje jau įvyko Šarūno Šimkevičiaus knygos „Dzūkijos spaudos keliais“ sutiktuvės, tačiau šis autorius pradžiugino skaitytojus dar viena nauja savo knyga. „Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkišką kroniką“ 50 egzempliorių tiražu išleido leidykla „Samizdat“. Visi egzemplioriai numeruoti ir pasirašyti autoriaus. Antruoju numeriu pažymėtas egzempliorius skirtas bibliofilui Vidmantui Staniuliui, o trečiuoju – Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Platinimui skirti likę 47 egzemplioriai. Leidinys iliustruotas unikaliomis fotografijomis iš Gintaro Lučinsko kolekcijos.

         Savilaidos būdas pasirinktas neatsitiktinai. Autorius tokiu būdu atidavė duoklę ir pirmajam Alytaus šaulių laikraščiui „Dainavos šauliui“, pradėjusiam eiti 1927 metais. Šio laikraščio istorija tokia. Pradžioje pasirodė vienas numeris šapirografuotas (rankraštinis), o vėliau jau M. Bokšickio ir Reitborto spaustuvėje – dvisavaitinis ,,Dainavos šaulys”. Leido LŠS devynioliktos rinktinės valdyba, o redagavo Juozas Bartkaitis. Turime įdomų, bet ne tokį jau retą atvejį tarpukario Lietuvos spaudos istorijoje, kuomet, kuriantis spaudai provincijos miestuose, rankraštinis leidinys išauga iki spaustuvės lygio. ,,Dainavos šaulys” skelbė Dzūkijos autorių (Radasto Žiedo, Ant. Sk-kioir kt.) grožinę kūrybą, žinias iš vietos krašto ir visos Lietuvos, nors turiningumu ir įdomumu nusileido V. Misiūno redaguotam ,,Dzūkui”. Iš viso išėjo 3 spaustuvėje spausdinti numeriai. Tačiau tai dar ne istorijos galas. 2004 metais „Dainavos šaulys“ buvo vėl pasirodė, šį kartą kaip Alytaus apskr. A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės laikraštis. Kas įdomu – vėl grįžta prie dauginimo prietaiso. Leidinys pasirodė Gintaro Lučinsko iniciatyva, redaktoriumi pasirašinėjo T. Šyvokas. Šarūno Šimkevičiaus kolekcijoje saugoma 11 šio leidinio numerių, išleistų 2004 – 2007 metais.

          Todėl Šarūnas Šimkevičius nutarė, kad jo naujai knygai savilaida – pats geriausias variantas. Istorijai lemta kartotis. Gal ateityje sulauksime ir kitų šios knygos leidimų, jei tik atsiras daugiau besidominčių Alytaus krašto istorija. Beje, ši knyga, tai ne vien tik Dzūkijos šaulių veiklos kronika, bet galima vadint ir visos Dzūkijos kronika. Viskas pateikta chronologiniu būdu, todėl skaitytojas galės mėgautis autentiškais įvykiais ir faktais. Autorius suregistravo ne tik visas žinutes, susijusias su Dzūkija, bet net ir žurnale „Trimitas“ skelbtas šio krašto fotografijas. Šis leidinys bus svarbus besidomintiems savo kaimų ar miestelių istorija. Kaip teigė Šarūnas, jau net knygos rengimo procese medžiaga padėjo besidomintiems savo kaimo šaulių būrio steigimo istorija ar valdybų pasikeitimais. Ar tai būtų paminklo statymas, ar sporto rungtynės, ar kiti įvykiai, renginiai – prieš akis to laikmečio gyva istorija. Knyga puikiai skaitosi, neleidžia nuobodžiauti. Galima laikyti ją ir bibliografiniu leidiniu, nors joje pateiktos žinutės ir informacija dažniausiai talpina platesnę informaciją, nei įprasta tokio pobūdžio leidiniams. Kartu tai yra liudijimas, kokią įdomią medžiagą talpina senoji periodinė spauda. Ir ta medžiaga šiandien jau primiršta, nežinoma. Knygoje kiekvienas ras sau kažką įdomaus.

        Štai kaip Alytų žurnalo „Trimitas“ 1926 metų pirmame numeryje aprašo autorius, pasivadinęs slapyvardžiu L. G.: „Tai gana didelis, bet apleistas, apmiręs miestelis. Namai išmėtyti be jokios tvarkos. Juos suglaudus, sutvarkius, miestelis atrodytų daug jaukesnis. Šaligatvių veik visai nėra, o jei ir yra, tai labai blogi. Praleisti liuoslaikį miestelyje yra kinematografas. Jo salė nedidelė, nešvari. Tvarkos jokios neprisilaikoma. Filmos kas dešimt sekundžių trūksta, programa dažniausiai neišpildoma, o bilietų kainos nuo Kauno veik nesiskiria. Šią pasilinksminimo vietą lanko išimtinai žydai. Antra pasilinksminimo vieta – tai piliečių klubas. Čia irgi maža tvarkos. Piliečiai sėdasi už stalo su kepurėmis, dažnai atsiveda šunų, kurie iš rankų maitinami. Jaunimas linksminasi, ruošdamas vakaruškas“.

        Pasirinkau paminėti ir dvi paskutines žinutes knygoje. Paskutiniuose žurnalo „Trimitas“ numeriuose regioninių žinučių labai sumažėjo, puslapius užgožė svarbūs politikos ir karo įvykių aprašymai, artėjo valstybės okupacija. Tačiau net ir paskutiniuose  numeriuose buvo informacija, susijusi su Dzūkija. 1940 metų birželio 27 dienos „Trimito“ Nr. 26 viršelio 4 puslapyje išspausdintas švietimo vadovybės pranešimas: „2 ulanų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės pulkas dvidešimtmečio ir metinės šventės progomis š. m. spalio 1 d. išleis šventei skirtą „Karį“. Pulko švietimo dalis prašo karininkus ir kareivius, tarnavusius ulanų pulke, atsiųsti atsiminimų ir nuotraukų iš pulko gyvenimo. Nuotraukas ir straipsnius siųsti iki rugpjūčio 15 d. Nuotraukos bus grąžintos.“ Deja, tokiam „Kario“ numeriui jau nebuvo lemta pasirodyti.

       Na, o priešpaskutinis „Trimito“ žurnalo numeris, kuris išėjo 1940 m. liepos 4 dieną rašė apie apskričių karinių viršininkų pasikeitimus, keitėsi ir šių pareigybių pavadinimai. Iš pareigų buvo atliestas Alytaus apskrities karinis komendantas plk. ltn. Bronius Basiulis. Alytaus apskrities kariniu viršininku paskirtas plk. ltn. Jonas Emilis Ilšinskas, o Seinų apskrities – kpt. Domininkas Jėčys.

       Kaip juokavo knygos sudarytojas Šarūnas Šimkevičius, kalbos saugotojai tegu nesivargina su kritika, autentiška kalba juk žymiai gyvesnė. Tačiau grubios klaidos buvo taisomos, nes „Trimitas“ ėjo nuo 1920 metų, o nuo to laiko kalbos taisyklės keitėsi.

       Tikimės, kad dar atsiras neabejingų Dzūkijos istorijai skaitytojų, kurie įsigys šią naują Šarūno Šimkevičiaus knygą.

Nuotraukos iš Gintaro Lučinsko asmeninės kolekcijos