Poetė Vladzė Mečionienė jau 40 metų prikaustyta prie invalido vežimėlio

 Poetė Vladzė Mečionienė jau 40 metų prikaustyta prie invalido vežimėlio

Danielius Jakubavičius

1937 m. Zaidų kaime, Alytaus rajone gimusiai Vladzei Barynaitei-Mečionienei literatūra ir ypač eilėraščiai visada patiko, tačiau tik po 1973 m. sunkaus gimdymo ir netrukus ištikusio sąnarių reumato, pakirtusio ir paskutinę viltį kada nors vaikščioti, atidžiau sugrįžo prie kūrybinės veiklos.

Pirmiausiai mėgino nerti vašeliu ir visai neblogai sekėsi, į didelius rėmus buvo padabintas ne vienas šaunus eskizas, tačiau sustiprėjusi Parkinsono liga ir šitą atsiradusią šviesią viltį smagiau gyventi,  deja, greitai prigesino… Moteris nepasidavė. Ji, kaip ir kalinys, atlikdamas ilgametę bausmę, nutarė surasti savo pašaukimą, kažką naudingo nuveikti, tarytum kalinys nelaisvėj ieškodamas savo pašaukimo.

V. Mečionienė 1990 m. vos atsiradus neįgaliųjų laikraščiui „Bičiulystė“, šiam leidiniui pradėjo intensyviai kurti eilėraščius, su bendraminčiais dalintis įgyta patirtimi. O vėliau šeimos narių paskatinta, aktyvi moteris išleido  tris eilėraščių knygas. Tačiau tai palyginus niekis, kiek ji namuose dar turi paruošusi rankraščių leidybai! Dar apie dešimtį tokių knygų galėtų išvysti pasaulį. Artimieji sako, kad ateity tikrai dar bus išleista ne viena knyga, nors pati poetė ir dvejoja ar verta…

Poetė jau apie aštuonetą metų dalyvauja Alytaus literatų klube „Tėkmė“, dukros Astos Galbuogienės padedama, aplanko  ne vieną kultūros renginį Dzūkijoje. Pasak pašnekovės, tik dėka artimųjų ji dar gyva…

Na, o pagrindinės eilėraščių temos tai – gamta, šeima, pastaruoju laiku – religinė tematika. Tačiau dėl padidėjusios parkinsono ligos, poetei labai sunku rašyti kompiuteriu. Pasitaikiusias klaidas dažniausiai pataiso dukra Asta, kuri kasdien apsilankydama garbaus amžiaus mamą ir valgydina, ir jos namuose atlieka visus kasdieniškus namų  ruošos darbus. 

1.Ačiū, pavasari mielas,              

Kad su paukščiais grįžti,         

Žiedą įteikęs purienos,           

Į žaliąją pievą ateit vadini…  

2.Tik paliegusį savąjį kūną

Rudenėliui niūriam pažadėjau,

Prieš nesavą didžiąją valią

Su jo darganom susidėjau … 

3.Su pavasariu skirtis sunku,

Bet nuo rudenio smūgio nė vieno

Pasprukti niekur negaliu

Supančiota jo lovoje guliu…

Linkime stiprybės ir sėkmės Vladzei Mečionienei! Kurkite!


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių