Alytaus Vidzgirio mokyklos direktorius Artūras Čiurlionis: „Mokykla man nėra tik pastatas – tai gyvas organizmas“

Artūras Čiurlionis Alytaus Vidzgirio mokyklai vadovauja šešti metai – neseniai prasidėjo antroji jo kadencija. Šiandien mokyklą ir „Drevinuko“ darželį lanko daugiau nei 600 mokinių, o nuo rugsėjo planuojamas augimas iki 700. A. Čiurlionis – neeilinis direktorius: jis nebijo diskusijų, pasirodo TV laidose ir turi tvirtą nuomonę, tačiau grįžęs namo mielai kepa šakočius, prižiūri alpakas, kūrena pirtį.

Sėkmės paslaptis – ne pastatai, o atmosfera

Nors naujų prašymų priimti vaikus būtent į Vidzgirio mokyklą skaičius auga, direktorius nuopelnų sau nesisavina. „Tai, kad mokyklą renkasi vis daugiau šeimų, priklauso ne nuo manęs vieno. Dirba visas kolektyvas – tai visos komandos įvertinimas“, – sako A. Čiurlionis.

Pasak mokyklos vadovo, tėvams rūpi gerėjantys ugdymo rezultatai, tačiau vaikams prioritetas yra saugumas ir emocinis komfortas: „Mokiniams svarbus mikroklimatas. Kiekvienas vaikas čia sutinkamas su šypsena, jis yra išklausomas ir girdimas. Vaikai tai jaučia gerai, todėl pas mus ir ateina,“ – sako A. Čiurlionis.

Direktorius įsitikinęs, kad motyvacija prasideda nuo pastebėjimo. Nesvarbu, ar  laimėta olimpiada, ar nedidelė parodėlė – kiekviena pergalė nusipelno gero žodžio, kuriam jis, kaip vadovas, negaili laiko.

Atvirumas problemoms – tiesiausias kelias jas spręsti

A. Čiurlionis neslepia: darbas su žmonėmis emociškai sunkus, todėl atvirumas yra būtinas. „Kai bendruomenė žino, kad nutikus problemai gali drąsiai kreiptis pagalbos, dirbti tampa paprasčiau. Jei kas nutinka, reaguojame iškart: kalbamės su tėvais, nelaukiame ir nieko nedangstome“, – atvirai dėsto mokyklos vadovas.

Mokykla glaudžiai bendradarbiauja su Alytaus bendruomene: jos nariams leidžiama sportuoti, šokti, koncertuoti. „Mokykla man nėra tik pastatas – tai gyvas organizmas, atviras visiems. Jeigu širdys atviros, žmonės tai jaučia ir renkasi mus“, – sako direktorius.

Iš kaimo į miestą – be baimės

Prieš šešerius metus A. Čiurlionis į Alytų atvyko dirbti iš Lazdijų rajono Šventežerio mokyklos. Paklaustas, ar nejautė aplinkinių abejonės dėl tokio šuolio „iš kaimo į miestą“, jis tik nusišypso. „Pradžioje visko buvo, bet esu drąsus, moku bendrauti ir išmanau švietimo įstatymus – jie juk visur vienodi. Atėjęs nedariau jokių revoliucijų, tiesiog buvau atviras“, – prisimena jis. Pasak vadovo, vienintelis esminis skirtumas tarp darbo mieste ir kaime – gyvenimo tempas ir greitis.

Nuolat besikeičiantis švietimo pasaulis direktoriui neleidžia pasenti. Jis pripažįsta, kad mokymosi procesas yra abipusis: „Vaikai ir mane pamoko, pavyzdžiui, kaip efektyviau naudotis dirbtiniu intelektu“. 

Nuo TV laidų iki  šakočių

A. Čiurlionis žinomas kaip aktyvus vadovas, nevengiantis viešumo. TV laidose jis kalba argumentų kalba ir nebijo pasakyti nepatogios tiesos. „Nesuku uodegos, sakau, kaip yra. Jei žmonėms viską atvirai paaiškini ir laikaisi savo žodžio – tavimi pasitikės. Čia man labai padeda istoriko specialybė, leidžianti matyti platesnį kontekstą“, – teigia pašnekovas.

Tačiau po įtemptos dienos geriausia atgaiva jam – fizinė veikla. Direktoriaus laisvalaikis stebina įvairove: jis kepa tradicinius šakočius, prižiūri alpakas, rūpinasi didžiuliu šiltnamiu, dainuoja su Stebulių bendruomene ir atlieka pirtininko pareigas.

Net ir kasdienė kelionė į darbą jam tampa bendrystės dalimi. Kasdien pirmyn- atgal po 97 kilometrus įveikiantis vadovas važiuoja ne vienas: veža dvyliktokę dukrą į  Alytaus gimnaziją, pavėžėja mokinį, kurio tėvai neturi galimybės nuvežti atžalos, o penktadieniais paima kolegą mokytoją Arūną Narauską iš Simno.

Pasak mokyklos vadovo, didžiausią stresą kelia poreikis viską daryti „čia ir dabar.“ „Būna, valdžios atstovai ar tėvai atbėga „ant karštųjų“. Tokiomis akimirkomis svarbiausia – bent šiek tiek laiko apgalvojimui, pokalbiui, o tik tada veiksmui“, – išmintimi dalijasi A. Čiurlionis.

Danielius Jakubavičius