Malvydas Česnulevičius – “Moizė” iš Daugų (video)

Daugai kaip ir kiekvienas miestas ar kaimas turi savų įžymybių. 70- metis  Malvydas Jonas Česnulevičius, Dauguose geriausiai žinomas ne savo, o bibliniu, dzūkiškai tariamu “Moizės” vardu. Pasak jo, jis taip visiems gerai žinomas, kad tereiktų parašyti laišką adresu “Lietuva, Moizė” ir jis tikrai tą laišką gautų.

Atvirame pokalbyje linksmasis pašnekovas drąsiai ir nuoširdžiai papasakojo apie jo paties Dauguose patirtus įspūdžius. Antai tais gūdžiais 1941 perversmų metais, Malvydo tėvas komunistas, tikįs geresne ateitimi, kažkieno buvo paskandintas ežere. O sūnui tebuvo keturi mėnesiai… Paaugęs M. J. Česnulevičius partizanus suprato dvejopai: vienus vadino stribais, kitus- banditais. Stribai negaudami atlyginimo, privalėjo rūpintis kaip išmaitinti šeimą. Analogiškai ir miško broliai vadinti “banditais”, naktimis lankydami kaimo žmones, rūpinosi savo išgyvenimu. Tačiau ir tų, ir tų tarpe buvo tikrųju “žmonių”. Visų pavyzdžiu išliko stribu, vėliau milicininku dirbęs Patackas Kazys. Jį ir po dešimtmečių sutikti pažįstami kalbindavo, kviesdavo taurelę išlenkti. Malvydas prisimena, kad Daugų Turgaus aikštėje buvo viešas lentinis tualetas. Jį valydavo toks nevalyvas vyras pavarde Dulkė. Kadangi šis neturėjo uoslės smarvei, tai žmonos atneštus pietus valgydavo čia pat savo darbo vietoje. Netrukus jis tapo pirmuoju kolūkiečiu, gyveno dabartinės Salos kaimo irklavimo sporto bazės vietoje. Tačiau jis vėliau tame pačiame kaime link Jurgelevičiaus sodybos pasikorė… Pokario metais Dauguose prie dabartinės meno ir sporto mokyklos, ties Baliukyno Jono sodyba, buvo įsikūręs kareivių “garnizonas”. Kareiviai norėdami geriau prasimaitinti, ežere žuvis gaudė kiek kitaip nei kiti vietos žvejai: primėtydavo į ežerą granatų ir susirinkdavo didžiausias žuvis. Vieną kartą Malvydas su broliu taip pat prisirinko įvairaus dydžių žuvelių; mažąsias į kelnių klešnes susipylė, didžiąsias ant žilvičio suvėrė. Kareiviai vos tai užmatę, didžiausio kalibro grobį atėmė, į namus leido parsinešti tik mažytes žuveles… 1968 m. ties dabartiniu Daugų “Majaku”, kur stovi trys mobiliųjų ryšių bokštai, buvo pastatytas radio linijos bokštas. Jo paskirtis buvo perduoti informacinį signalą iš Vilniaus į Druskininkus. Aptvertoje nedidelėje vietovėje stovėjo kelios kariškos mašinos; vienoje iš jų buvo sukrautos antenos, kitoje- siuntimo aparatūra, trečioje- du “volgos” varikliai su generatoriais. Keturi vyrai(jų tarpe Malvydas taip pat) pakaitomis dirbo po parą apie šešis metus, kol Alytuje pastatė televizijos bokštą. Malvydas daugiškiams įsiminė dviejuose asmenyse: kaip”Neptūnas” ir kultūros namų darbuotojas. Jūros gigantu “Neptūnu” jis pirmąkart tapo apie 1960 metus vykusioje Kančėnų šventėje. O ir vėliau jam dar ne kartą teko rodyti šiuos “neptūniškus” sugebėjimus ir visų mėgiamose Daugų šventėse. Teko ne vienerius metus Malvydui pasidarbuoti ir Daugų kultūros namuose: tai eiliniu darbuotoju, neretai ir direktoriumi. Šių pareigų ilgumas priklausydavo nuo jaunų, mokslus baigusių, panelių kantrybės. Mat tokioje provincijoje jos ilgai neužsibūdavo. Tai nostalgija didmiesčiams, tai atsiradusi meilė jas kaip mat išviliodavo iš Daugų kaip medus bitutes. Viena netgi iškeliavo pas savo meilę į tolimąjį Rusijos šiaurės jūros uostą Murmanską. Tada mūsų pašnekovas ir vėl tapdavo direktoriumi… Tokie pokyčiai Malvydo knygelėje užrašyti net į tris darbo knygelės lapelius! Malvydas nesigirdamas sako, kad tuo metu jaunimas bei vyresnio amžiaus žmonės turėjo ką kultūros namuose veikti: buvo biliardas, stalo tenisas, šachmatai, šaškės. Savo veiklą vykdė įvairiausi chorai, dramos būrelis, Dauguose netgi buvo ir pučiamųjų orkestras !!! Jis, savo skardžiais garsais, dažnai sudrebindavo šio miesto kreivąsias gatves, tuo kaip reikiant pakeldavo miestelėnų nuotaiką. M.J.Česnulevičius per daug nėjo į bažnyčią, tačiau geriausiai įsiminė čia Dauguose kunigavę kunigai Turčinskas ir Bakšys. Pastarasis buvo be galo labai sąmojingas žvejys. Jis netgi prasitardavo po pamaldų, kad tądien jam taip ir knietėdavo bažnyčioje susirinkusioms moterėlėms pasakyti, kad “šiandien mišparų nebus, nes neršia leščiai…”. Šiandien Malvydas, pravarde Moizė, yra šiek tiek pasiligojęs; per dienas žiūri televizorių, retkarčiais paskaito, mažai kas ir į svečius beužsuka. Jo ankstenė linksma veikla bei darbai kaip ir seni atsitikimai Dauguose prisimenami tik pagyvenusių žmonių tarpusavio kalbose… Džiaugiuosi, nors keletą jų išgirdęs bei aprašęs.