Margionyse tebedega Vėlinių laužai

Rūta Averkienė

Vėlinių tradicijos Lietuvoje skaičiuoja daugybę amžių. Vieni papročiai jau grimzta istorijon, o kitus lietuviai prisimena ir šiandien.

Šilais apsisiautusio Margionių kaimo gyventojai tebegerbia senolių tradicijas, aštuonias dienas nuo Vėlinių degindami Vėlinių laužą ir melsdamiesi Margionių kaimo kapinaitėse.

Šias unikalias, iki šių dienų išlikusias apeigas galima išvysti tik dar viename išnykimo ženklu pažymėtame Zervynų kaime. Niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime.

Ir šiemet Visų Šventųjų dieną drauge su margioniškiais po šv. Mišių Kabelių parapijos bažnyčioje į kapines susirinko visi, kieno artimieji, giminės, draugai čia atgulė amžino poilsio.

Žmonės, ratu susėdę ant suoliukų ir apstoję besikūrenantį laužą, kalbėjo rožinį, paskui giedojo ,,Viešpaties angelas“, Marija, Marija…“. Tylus ir susimąstęs, į ugnį žvelgdamas, meldėsi kaimo seniūnas Vincas Kvaraciejus. Jis – vienas iš tų senesnių kaimo gyventojų, kuris gali daugybę kaimo istorijų įdomiai papasakoti.

Paprastai tądien daug meldžiamasi. Vakarėjant žmonių kapinėse sumažėja, po giesmių visi pakrinka po savo namus. Prie Vėlinių laužo lieka vyresnieji. Jie neskuba, stovi tylūs ir susimąstę, nes gal kitąmet nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi…

Margionių kapinaitėse laužas pleška aštuonias dienas. Malkos jam parūpinamos iš anksto. Dažniausiai jos būna supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių.

Įdienojus Margionių kaimo žmonės tylomis, po vieną ateina ir sustoja vienoje vietoje prie didelės senos drevėtos pušies, užkuria laužą, kuriame sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai. Antkapiniuose akmenyse atsispindi ugnies liežuviai. Ir, tartum sudužę į daugybę mažų žiburėlių, pabyra po kapelius. Visi susirinkusieji žiūri į laužo liepsnas tylūs ir susikaupę. Tas laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius…Tuomet Agota Jaramičienė pradeda maldą, paskui ją – ir kiti…

Iš kur Margionyse atsirado ši graži tradicija – maldomis ir laužais pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų proseneliai, seneliai ir tėvai. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai.

Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi.Pomaldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.

Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save…

Šitos kapinės visiems jiems labai dažnai yra tarsi bažnyčia, kur tikintieji susirenka ir kitų religinių švenčių progomis, kartais ir sekmadieniais – pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius…

Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė. Dabar Margionyse – vos šešiasdešimt septyni gyventojai. „Senėja kaimas, nyksta…Kai mūsų nebus, kažin, ar kas už mus melsis ir degins Vėlinių laužus? – kalbėjo pagalbintos margioniškės Agutė Jeremičienė, Danutė Kvaraciejienė, Ona Akstinienė. Tačiau jos pasidžiaugė, kad šalia kapinaičių stovintį seną kaimo kryžių bendruomenės pastangomis pakeis nauju. „Kol nors vienas margioniškis kas kokiame kapelyje palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegintas, o žmonių atmintis išliks…“,-kalbėjo margioniškiai.

Margionių kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio sūnus, sustojęs maldai prie tėvų kapavietės, sakė: „Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūsų, gyvųjų, pagarbos mirusiesiems, pagaliau ir pagarbos patiems sau…“.

Metraštininkų užrašuose apie ugnies kūrenimą kapinėse žinių beveik nėra išlikę. Galima tik sužinoti, kad šventą ugnį kūrendavo pagonybės laikais alkavietėse, kur pasitaikydavę ir kapinių.

Senovėje dzūkai Vėlines vadino Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis. O laužai kapinėse Vėlinių dieną ir po to, iš viso aštuonis vakarus – neabejotinai krikščioniška tradicija. Mat skaičius ,,aštuoni“ simbolizuoja bažnyčios globą ir Kristaus prisikėlimą.