Išleidžiama karininko Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų knyga

 Išleidžiama karininko Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų knyga

Šarūnas Šimkevičius

Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas parengė ir išleido knygą „Praeities puslapiai“ (400 psl., gausiai iliustruota nuotraukomis). Gal neatsitiktinai savo leidybinę veiklą jis pradėjo ne nuo autorinės knygos, bet nuo partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminimų (2008 m.). Išleidęs dvi savo autorines knygas (2009–2010 m.), šį kartą Gintaras tarsi sugrįžo prie prisiminimų žanro, imdamasis karininko Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų leidybos.

Istorikai dažnai žiūri į prisiminimus kaip į pusiau grožinę lektūrą, kritikuodami šį žanrą kaip pernelyg subjektyvų reiškinį. Prisiminimai irgi rašomi labai įvairiai, dažnai interpretuojant savaip ir to meto istorinius įvykius, autoriai imasi ir istoriko plunksnos, todėl dažnai neišvengiama ir klaidų. Kaip ten bebūtų, prisiminimų žanras irgi labai vertingas, jau vien kaip „žaliava“ mokslui. Dažnai tik atsiminimuose rasi reikiamų detalių, atspindinčių to laikmečio realijas. Aišku, dažnai tam tikri įvykiai, apie kuriuos norėtųsi, kad autoriai pasakotų daugiau, dėl įvairių priežasčių nutylimi, arba pateikiama per mažai medžiagos.

Andriaus Vasiliausko knygą „Praeities puslapiai“ sudaro 2 dalys: „Gyvenimo kelias prasideda“ ir „Gyvenimas ėjo tolyn“. Pirmojoje atsiminimų dalyje, rašytoje 1966–1981 metais, atsiskleidžia nelengva tarpukario Lietuvos gyvenimo realybė, kai norintieji siekti mokslo aukštumų ne visada galėdavo tai daryti. Antrojo pasaulinio karo pradžia tarsi yra ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda antroji atsiminimų dalis. Struktūriškai joje daug mažiau dalių. Pirmojoje dalyje vaizduojama daugiau įvykių, pasakojimas dinamiškesnis. Antrojoje dalyje jaučiama gyvenimo branda, žinojimas, ko nori. Antroji dalis parašyta po didžiausios Andriaus Vasiliausko gyvenimo tragedijos – žmonos mirties – per trumpą laiką: 1981 m. kovo 29 – balandžio 19 dienomis. Į šios knygos puslapius sugulė vieno žmogaus gyvenimo istorija. Unikali, nepakartojama, kaip ir pats žmogus. Tai, ką mielas skaitytojas iš jos pasiims, bus jo. Kiekvienas atkreips dėmesį į tai, kas jam svarbu. Iš šios, kaip ir iš kiekvienos asmeninės, istorijos galima pasimokyti įvairių gyvenimo dalykų. „Praeities puslapiai“ vertinga knyga ir tuo aspektu, kad joje aprašomas gyvenimas nuo 1920 iki 1981 metų, praktiškai ištisa epocha. Tad galima susidaryti objektyvesnį, platesnį įspūdį apie tų laikų gyvenimo peripetijas žiūrint paprasto žmogaus, Andriaus Vasiliausko, akimis.

Šią knygą verta perskaityti jau vien dėl etnografinės medžiagos. Gal neatsitiktinai kai kurie etnografai labai vertina panašaus pobūdžio knygas. Skaitydamas tekstą apie kaimo muzikantą Bezduką nejučiomis prisimeni gerokai anksčiau vaizdingai Vinco Kudirkos aprašytą personažą, kuris grodavo savo paties pasidarytu instrumentu.

Andrius Vasiliauskas nemažai vietos skiria ir tragiškiems istoriniams 1938–1940 metų įvykiams. Lenkijos ultimatumo priėmimo nuotaikas geriausiai atspindi šie jo žodžiai: „Kiek buvo lūkesčių, kiek propaguota Vilniaus vadavimo idėja, kiek surinkta aukų tam reikalui. Dabar viskas žuvo. Pirmą kartą pajutau tokią širdgėlą ir pagalvojau: „Kam reikalinga Lietuvai kariuomenė, kuri negali apginti savo krašto ir turi atiduoti svetimiems tai, kas kiekvienam lietuviui brangiausia.“

Kaip žinome, po Lenkijos ultimatumo priėmimo sekė Klaipėdos įvykiai. Atkreipkime dėmesį, kad ne be reikalo autorius vartoja žodį „pasidavė“: „Ne vieną baugino isteriškos Hitlerio kalbos per radiją. Ar išliks maža valstybėlė, įsikūrusi Europos tautų kryžkelėje? Toks klausimas nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Žinoma, kariai buvo pasiryžę gintis iš paskutiniųjų.Ir štai Damoklo kardas pakibo virš Lietuvos. 1939 metų pavasarį Hitleris pasiuntė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą, reikalaudamas grąžinti Klaipėdos kraštą. Vyriausybė pasidavė ir be jokio pasipriešinimo atidavė Klaipėdą. Ką ji galėjo padaryti? Kas galėjo ją užstoti?“

Aprašo jis ir 1939–ųjų rudens dalinės mobilizacijos įvykius: „Daug naktų tada praleidau be miego. Mūsų pulkas išaugo į diviziją. Teko skubiai apmokyti atsarginius, nes daugelis buvo užmiršę, kaip elgtis su sunkiuoju kulkosvaidžiu“.

Įdomiai aprašyta ir nelemtoji 1940 metų okupacija: „Kėdainius pirmieji jų daliniai pasiekė jau sutemus. Buvo birželio mėnesio vidurys. Kaip tada skurdžiai atrodė išgarsintoji Raudonoji armija! Kareiviai apsivilkę neaiškios spalvos palaidinėmis, kurios siekė kelius, apsiavę žemais bateliais, iki kelių apsivynioję „apmotkėmis“, ant galvos užsidėję suglamžytas „pilotkes“. Tuo tarpu Lietuvos kareiviai buvo gražiai aprengti. Vėliau Raudonosios armijos kariai klausdavo: „Nejaugi Lietuvos kariuomenėje visi karininkai?“

Dabar istorikai mėgsta padūmoti ir pasiginčyti, ar reikėjo priešintis 1940 metų okupacijai. Įprastinė ir dažniausiai istorikų kartojama maldelė, kad priešintis nereikėjo, nes esą pasvėrus visas galimybes rezultatai būtų buvę panašūs ar dar ir blogesni. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Mes puikiai žinome iš istorijos, kad po Antrojo pasaulinio karo Stalinas neinkorporavo į Sovietų Sąjungą nė vienos valstybės, taigi Lietuvos atžvilgiu šios politikos jis nebūtų keitęs. Valstybių sienas jis kaitaliojo, stumdė, perkeldinėjo tautas, bet atskirų valstybių jau nesigviešė. Prūsijos likimą analizuojantys neturėtų pamiršt, kad didelę dalį Prūsijos Lenkija atsiriekė sau dar viduramžiais, tačiau liūto dalį gavo jau iš Stalino, pasibaigus Antrajam pasaliniam karui. Greičiausiai pasipriešinimo atveju ir Lietuva po karo būtų gavusi dalį Prūsijos teritorijų. Dar tarpukariu sovietų diplomatai apie tai užsimindavo. Tarybų Lietuva gavo tik Klaipėdos kraštą.

Istorikai dažniausiai užmiršta, kad Lietuvos likimo korta žaidė ne tik didžiosios valstybės agresorės, bet ir Lietuvos politinis elitas, dalinai ir pati tauta. Tačiau tautą subręsti ir apsispręsti privertė tik 1940–1941 metų sovietų teroras. Iš Andriaus Vasiliausko teksto matome, kad Lietuvos kariuomenė buvo pasiruošusi pasipriešinimui. Nepamirškim ir sukarintų struktūrų, pavyzdžiui, Šaulių sąjungos. Lietuvos kariuomenė iš tikrųjų buvo kuriama, modernizuojama, ugdoma pasipriešinimo dvasia, nes juk būta ir Nepriklausomybės kovų, taigi turinti tam tikras kovines tradicijas. Tačiau lemtingu momentu politikai nusprendė kitaip. Prezidentas Antanas Smetona pabėgo, net neįspėjęs gyventojų apie būsimą raudonąjį terorą, puikiai žinojo apie sovietų terorą 1939 metais užimtose Lenkijos teritorijose. Net ir naciai, traukdamiesi, įspėjo savo gyventojus, kas jų laukia, todėl dalis suspėjo pasitraukt, nors ir traiškomi sovietų tankų. Gynybinės linijos nekūrė, kadangi agresoriai buvo iš visų pusių, skirtingai nuo Suomijos. Ir geopolitinė Lietuvos padėtis labai skyrėsi nuo Suomijos. Net jei ir būtų įvykęs Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių 1939 metų rugsėjį, tai Vokietija tikriausiai būtų okupavusi visą Lietuvos teritoriją. Kadangi teritorija strategiškai buvo net svarbesnė Vokietijai, nei Sovietų Sąjungai. Tas neabejotinai būtų turėjęs įtakos Antrojo pasaulinio karo eigai. Jei Vokietijos kariuomenė būtų pajudėjusi ne iš Rytprūsių, bet iš Lietuvos, tai Leningradas greičiausiai būtų kritęs. Nes 1941 metų viskas iš tikrųjų buvo pastatyta ant žaibiško karo kortos. Aišku, visi supranta, kad lietuviui vokietis buvo ne brolis, o rusas ne tėvas. Taigi ir vokiška okupacija Lietuvai nebūtų buvusi saldi, greičiau dauguma gyventojų būtų nusiteikę prieš vokiečius. Didesnis kolaboravimas su naciais būtų buvęs tik tuo atveju, jei jų politika lankstesnė tautybių atžvilgiu, suteikta Lietuvai platesnė autonomija.

Antano Smetonos kvailumu nereikėtų kaltinti, greičiau nesiorientavimu politinėje situacijoje. Sprendimas nesipriešinti ko gero buvo priimtas remiantis Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, manant, kad po karo viskas kaip nors išsispręs. Deja, Antrojo pasaulinio karo baigtis buvo visai kitokia. Dalį valstybių amerikiečiai išgelbėjo nuo raudonojo teroro. Tačiau pažiūrėkime kokias. Tokias, kurias net ir naciai vertino, nes iš tikrųjų prancūzų padėtis nacių okupacijos laikais skyrėsi ir nuo lenkų ir nuo lietuvių, jau nekalbant apie žydus. Neneigiu smetoninės Lietuvos ūkinės, kultūrinės ir dvasinės pažangos bei pakilimo. Tačiau valstybės likimą nulėmė būtent nesipriešinimas. Pasvėrus realias Lietuvos kariuomenės galimybes, neatrodo, kad jis būtų tik simbolinis, kaip kai kurie istorikai bando įpiršti. Raudonoji armija 1940 metais dar tikrai nebuvo tokia, kuri iki Berlyno galėtų nueiti. Ar ne Suomijos karas stipriausiai suklaidino vokiečius? Ir tikrai ne tas pats, kad po 1944 metų Lietuva būtų buvusi socialistinė valstybė ar Sovietų Sąjungos sudėtyje. Istoriniai įvykiai Lietuvai nebuvo palankūs, to pasekmėje valstybė buvo stipriai sovietizuota.


Naujienos iš interneto

Rašyti komentarą

Daugiau straipsnių