Mirė partizanas aloviškis Juozas Laukevičius-Narsuolis

Danielius.net

Eidamas 88 metus, mirė pokario laikų partizanas Alovės kaimo gyventojas  Juozas Laukevičius-Narsuolis. Amžiną jam atilsį…

Pateikiu prieš keletą metų rašytą apie jį straipsnį:

Juozas Laukevičius buvo stiprus ir aukštas vyras, kiekvieną sekmadienį sutinkamas bažnyčioje. Atrodo niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Tačiau nuvalius dulkes nuo šio įdomaus pašnekovo praeities, negali net patikėti kiek jam sunkumų kitados teko patirti ir išvis kaip jam pavyko išgyventi pokario metais.

J. Laukevičius gimė 1925 m. gegužės mėn. 10 d. Švabalaukio kaime, Alovės valsčiuje. Šeimoje buvo pirmagimis, todėl jam teko bene sunkiausia dalia iš visų keturių vaikų. Septynerių pradėjo lankyti trijų skyrių pradinę mokyklą, buvusią Čaplikų dvare Raudonos Alovės kaime. Ją baigęs, dar vienerius metus mokėsi Alovėje ketvirtame skyriuje. Nuo pat mažumės triūsė tėvų 12,60 ha žemės sklype. 1941 m. atėjus vokiečiams, slapstėsi nuo jų gretimoje Varčios girioje. Vėliau praėjus paskutiniam rusų frontui, 1945 m. sausį jis kartu su dar trimis kaimo vaikinais gauna oficialius didžiosios valstybės valdžios atleidimo dokumentus nuo kariuomenės. Jie visi kartu pradeda dirbti miške. Naudojo savo įrankius, kinkė iš namų atsivestus arklius. Ir nors Juozo jaunesnis brolis išėjo kariuomenėn, jų šeimynos turtas buvo valdžios privatizuojamas pirmiausiai. Į naujai tveriamą kolūkį buvo paimtas vienas iš dviejų arklių, vežimas, karvė, kiti labai reikalingi namų apyvokos daiktai. Vieną kartą vakare Juozas Laukevičius išgirdo kažkokį neprašytų svečių bruzdesį kitame namo gale. Supratęs, kad tai tikriausiai vėl naujas rinkliavos etapas, šoko pro kambario langą ir nubėgo į tvartą arklio ieškoti. Besprunkant su gyvuliu iš pastato, atbėgęs stribas pačiupo už apynasrio ir matyt pagalvojo, kad jau juos turįs. Tačiau Juozas kirto šalimais pasitaikiusia lazda anam per rankas ir nudūmė. Po keletos dienų atvyko milicija ir suareštavo bėglį. Tada prasidėjo tardymai Alovėje, Dauguose (atsimena, kad čia daug sulaikytųjų ir blakių buvo), Vilniaus Lukiškių kalėjime, Varėnoje, vėl Dauguose. Kol galiausiai Varėnos teismas J. Laukevičių nuteisė 4 m. kalėti kalėjime ir 3 m. uždraudžia gyventi Lietuvoje. Tris nuteistuosius tada atvežė į kažkokį namą Pirmoje Varėnoje. Kaip nebūtų keista, gatvėje juos naktį saugoti liko vienas kareivis, todėl Juozas nusprendė trūks plyš kaip nors pabėgti. Ištaikęs momentą kai kareivis nusigręžė, šoko jis pro langą ir šiaip taip pro spygliuotas vielas paspruko. Pro Tolkūnus ir parkeliavo namų link. Ir nors jau buvo 1951 metai, kada miško brolių – partizanų naikinimo vajus buvo be galo stipriai įsisukęs, jis nedvejodamas Varčios miške prisijungė prie nedidelio partizanų Biliūno būrelio. Juozas pasivadina Nąrsuolio slapyvardžiu. Per trumpą laiką kovotojams teko patirti įvairiausių susirėmimų su priešu, tačiau viskas baigdavos laimingai. Stribai rengdavo pasalas netoli merginų namų, bet pasak pašnekovo – ačiū Dievui, niekada jis su draugais nepapuolė į tokias pinkles. Partizanai bendravo ir su didžiu Lietuvos laisvės priespaudos pasipriešinimo veikėju A. Ramanausku –  Vanagu. Jį apibūdina kaip stiprių, šaltų nervų vyrą, nedidelio ūgio, tačiau imponuojantį vadą, kovotoją. Fotografavosi pas žmones, tačiau neišliko jų nuotraukos.

Partizanai negalėjo apseiti be miško namų – bunkerio. Juozas būrelio vadui Biliūnui pasiūlė niekam nerodyti Varčioje naujo iškasto bunkerio, maža dar kas prasitars. Tačiau Gabrielius Turskas – Biliūnas nutarė, kad vienas ryšininkas Burneika Jonas iš Kudariškių kaimo gali žinoti šią slaptą vietą. Jis už jį garantuoja. Klydo. 1952 m. kovo 17 d. rytą J. Laukevičius susapnavo keistą sapną, kad jis basas, vienmarškis vaikščioja Alytaus ligoninėje. Prabudęs apsirengė ir žvilgterėjo pro bunkerio dureles kas lauke darosi. Pastebėjo netoliese jų slėptuvės einantį uniformuotą rusų kareivį. Apie tai Juozas bunkeryje iškart sušuko Biliūnui, Karklui ir Rūkui. Nusprendę, kad jie išduoti, vadas davė komandą veržtis. Juozas su Biliūnu nėrė vienon pusėn, kiti du kiton. Prasidėjo baisus šaudymas bėgančiųjų link. Juozas susigrūmė šautuvų buožėmis su vienu jam kelią pastojusiu kariškiu, tačiau tuo pat metu jį pavijo kelios kulkos: sužeidė kairįjį petį, dešinį klubą ir kelį. J. Laukevičius krisdamas dar pamatė netoliese ant kalniuko sužeistą vadą, kuris nedelsdamas susisprogdino granata. Pats gi netrukus atgavęs sąmonę, pamatė daug NKVD uniformuotų vyrų, vieni iš jų už kojų atvilko dar du nukautus Juozo bendražygius: Karklą ir Rūką. Karininkas dar puolė mušti leisgyvį šių tragiškų įvykių liudininką per galvą, norėdamas išgauti slapyvardį ir sužinoti kur daugiau yra tokių bunkerių. Bet Juozas sako, kad tada jau nieko nebejuto… Arkliais nuvežtas į Alytaus buvusias Ulonų kareivines, sunkiai sužeistas buvo tardomas virš dviejų savaičių, kol nieko Berijos pavaldiniai neišgavę, galiausiai jį nuvežė į ligoninę. Šįsyk buvo akylai saugomas, ne taip kaip anksčiau. O po kelių savaičių buvo patalpintas vėl į kalėjimą, buvusį prie dabartinio Alytaus teismo Dariaus ir Girėno gatvėje. Pasirodo jo bylą prokurorai grąžino net tris kartus papildymui, nes vis mažai buvo įrodymų apie jo kaltumą. Kol Alytaus teismas jį nuteisė 25 m. kalėjimo ir po to dar 5 metus buvo uždrausta gyventi tėvynėje. Netrukus Juozas vagonais buvo vežamas per Vilnių, Daugpilį Leningradan, vėliau į Intos lagerius. 1956 m. Po Stalino mirties jis kaip ir visi kiti ištremtieji gavo amnestiją ir parkeliavo gimtinėn. Vėl pradėjo kurtis, dirbo miškuose. 1964 m. vedė gretimo Alovės kaimo merginą, susilaukė dviejų sūnų… Baigiant galima tik apsvarstyti kokius nepriteklius anuomet privalėjo patirti Juozas Laukevičius, kaip įmanoma ištverti daugiau nei dvi savaites sunkiai sužeistam  be jokios medicininės pagalbos suteikimo. Ir vėl atsistoti ant kojų kaip nieko nebūtų įvykę? Senukas į tai atsakė, kad visada buvo judrus, geresne ateitimi tikįs pilietis. Jam juokas ima iš šiandienos aptukusių nieko neveikiančių vyrų. Juk visais laikais buvo, yra ir bus kas naudingo nudirbti šeimos, tėvynės labui.