Gyvasis Martyno Vainilaičio kūrybos pasaulis

Daiva Armonienė

Vasario 1 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje su skaitytojais vaikais paminėtos Martyno Vainilaičio 80-osios gimimo metinės. Vyko popietė „Gyvasis Martyno Vainilaičio kūrybos pasaulis“. Su jaunaisiais skaitytojais bendravo poeto žmona Sofija Vainilaitienė, vaikų rašytojas Vytautas Račickas.

Vaikų lopšelio-darželio „Žilvitis“ „Gandriukų“ grupės auklėtiniai Miglė, Benas ir Paulius, vadovaujami Renės Karsokienės, deklamavo eilėraščius „Į Varėną“, „Mano dzūkiška skaičiuotė“, „Šalnos avelė“. Poezijos, muzikos ir teatro kompoziciją M. Vainilaičio kūrybos motyvais atliko „Šaltinėlio“ pradinės mokyklos dramos būrelis, kuriam vadovauja mokytojos Neringa Saldienė ir Danutė Zubkienė. Į biblioteką prigužėjo daugybė iki tol nematytų būtybių: laumių, velnių, miško dvasių, apie kuriuos rašė vaikų poetas. Herojai dirbo įprastus darbus, bendravo ir ginčijosi tarpusavyje, demonstravo savo galybę ir išmintį, atskeidė kai kurias paslaptis. Eilių posmus keitė dainelės ir šokiai. Pasibaigus nuostabiam reginiui, norėjosi išgirsti, kokių kūrinių herojai džiugino jaunuosius klausytojus, tačiau mokytoja N. Saldienė, paaiškino, jog tai yra paslaptis. Ji paskelbė konkursą, kuriame gali dalyvauti visi vaikai. Užduotis – atspėti šešias M. Vainilaičio knygas, pagal kurias sukurta ką tik matyta kompozicija. Iki balandžio mėnesio į Viešąją biblioteką tereikia atnešti sąrašėlį. Nugalėtojui bus įteiktas prizas.

Vytautas Račickas prisiminė laikus, kuomet  su M. Vainilaičiu dirbo literatūrinio vaikų žurnalo „Genys“ redakcijoje. Poetui „patekti“ į „Genį“ buvo didelė garbė, nes spausdinti tik vertingiausi kūriniai. Martynas gaudavo daugybę vaikų laiškų, linkėjimų, eilėraščių. Itin jautrus ir sąžiningas buvo kiekvieno eilėraščio autoriaus atžvilgiu. Ilgai skaitydavo mokinių kūrybą, nagrinėdavo, vertindavo, negailėdamas laiko rašydavo ilgas recenzijas, atsiliepimus, dalindavo patarimus, o geriausių kūrinių autoriams išsiųsdavo savo knygas su autografais. Jo iniciatyva leidinyje įsteigta vaikų kūrybos eilėraščių skiltis. Žurnale publikuodavo itin daug poezijos, nes Martyno nuomone, vaikai poeziją supranta geriau nei prozą, kai „Genys“ perėjo „Lietuvos ryto“ žinion, naujieji savininkai reikalavo spausdinti mažiau eilių, kitu atveju atleis jį iš darbo. Į tai poetas atsakęs: „Tegu tik pabando, aš juos į teismą paduosiu“.

Sofija Vainilaitienė pasakojo, jog būsimas poetas įkvėpimo kūrybai sėmėsi iš savo gimtojo Mergežerio kaimo neparastai gražiosmetais, Lietuvoje svečiuojantis B. Brazdžioniui, M. Vainilaitis paprašė užrašyti autografą ant paskolintos knygos jo buvusiam mokytojui, o mokytojui sugrįžus iš tremties, grąžino leidinį jau su autoriaus autografu. Mokytojas labai džiaugėsi, o Martyno elgesys tik patvirtino, koks brangus jam buvo „Meškiuko Rudnosiuko“ autoriaus kūrybinis palikimas.

Paskutinieji poeto žodžiai: „Išlakios pušys dangų remia, žydroji vyturio malda, aš sugrįžau į savo žemę ir neišeisiu niekada. Su savo protėviais kalbėsiu daininga dzūkiška šneka, o jums aš volunge čiulbėsiu, šnarėsiu kadagio šaka“, pasak jo žmonos, tarsi išsakė kūrėjo norą būti palaidotam gimtinėje, Mergežerio kaime.

Sofija Vainilaitienė kvietė vaikus užsukti į biblioteką pavartyti senųjų „Genio“ numerių, kurie čia atkeliavo iš asmeninės M. Vainilaičio kolekcijos, palyginti juos su šiuolaikiniais vaikams skirtais leidiniais. 

Daiva Armonienė,

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė