Statomas filmas apie partizaną Vaclovą Voverį-Žaibą

Darius Juodis

Apie partizaną Žaibą retokai užsimenama kalbant ar rašant partizaninės kovos Lietuvoje tema. Nors prisimenant karinę šios kovos pusę, būtent šį kovotoją reikia iškelti į pirmąsias vietas. Partizanas Žaibas, neturėdamas jokio karinio išsilavinimo, sugebėjo vadovauti kovotojams ir suruošti meistriškus puolimus ne tik prieš vietinį sovietinį aktyvą, bet ir prieš sovietų vidaus kariuomenę. Būtent jo suruoštose pasalose priešo kariuomenė patyrė didžiausius nuostolius. Kito taip efektyviai veikusio vado praktiškai nebuvo. Pasak partizanų šaltinių, jis vadovavo net 28 kautynėms. Ir, kaip minėta, tai jis sugebėjo atlikti be jokio išankstinio karinio pasiruošimo ar pratybų. Žaibas, anot bendražygio Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, subrendo anksti „su šautuvu, su pavojais“. Jo kovotojo talentas atsiskleidė kovos sąlygomis.
   Apie partizaną Žaibą sklido legendos dar jam aktyviai veikiant. Nesistengė jis slėpti ir tikrojo savo vardo, bet slapyvardis priešininkams turėjo kelti nerimą. Viename atsišaukime Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė, kad jo „tik slapyvardės paminėjimas sukelia visuotiną paniką“ tarp priešų. Savo ruožtu MGB savo pažymose irgi nurodė, kad Žaibas „išsiskiria išskirtiniu aktyvumu vykdant antpuolius ir vykdant teraktus“. Galima suprasti, jog vykdė aktyvius kovos veiksmus. Žaibas nepaliko apie save jokio išsamaus rašytinio darbo, bet apie jį, kaip išskirtinį partizanų vadą, kalbėjo tiek jo priešai, tiek draugai. Neretai šiuolaikiniai tyrinėtojai to net neperskaito.
   Vaclovas Voveris gimė 1923 metų sausio 17 dieną Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimo ūkininkų šeimoje. Turbūt vaikystėje neplanavo imti ginklo į rankas, bet karo sąlygos privertė tai padaryti. Baigiantis vokiečių okupacijai Lietuvoje ypač suaktyvėjo sovietiniai partizanai, todėl lietuvių kaimuose pradėjo kurtis savigynos grupės. Tokia grupė pradėjo burtis ir Bakaloriškėse. Tai patraukė sovietinių partizanų žvilgsnį, kurie 1944 metų balandžio 12 dieną jungtinėmis pajėgomis užpuolė Bakaloriškes. Puolimo metu jie sudegino dešimtis kaimo sodybų, nužudė žmonės. Kadangi jėgų persvara buvo sovietinių partizanų pusėje, savisaugininkai negalėjo pasipriešinti. Bet toks sovietų aktas V.Voverį turbūt dar labiau pastūmėjo į antisovietinę kovą. Žaibas įsitraukė į partizanų gretas nuo pirmųjų dienų, vos pradėjus sovietines pertvarkas. Pradžioje jis vadovavo suburtam partizanų būriui, vėliau – Geležinio Vilko grupei. Nuo 1948 metų lapkričio 25 dienos užėmė Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vado pareigas.
   Žaibas išsiskyrė iš kitų kovotojų. Jis buvo puolamosios taktikos šalininkas. Manė, jog reikia ne tik slapstytis ar gintis užpuolus, bet aktyviais partizaniniais veiksmais puldinėti priešo pajėgas. Tai liudija gausus kautynių ir susidūrimų skaičius. Sovietų kariuomenė, susidūrusi būtent su Žaibo vadovaujamais partizanais, patyrė didžiausius nuostolius. Prisiminkime du ryškesnius susidūrimus, kuriuos mini partizanų ir sovietų šaltiniai. Štai 1946 metų lapkričio 15 dieną Rakatanskų kaime, Daugų valsčiuje į suruoštą pasalą papuolė ir žuvo penki MVD-MGB karininkai, aštuoni kareiviai ir penki stribai. 1948 metų spalio 27 dieną kelyje iš Onuškio į Rūdiškes susprogdintas sunkvežimis. Žuvo du MGB operatyvininkai, leitenantas, trys seržantai ir 10 kareivių, iš viso 16, taip pat ir vairuotojas, vežęs į tą vietą, kur anksčiau buvo sutikęs partizanus. Tai bene vienintelis daug nuostolių priešui atnešęs įvykis, kai buvo panaudoti sprogmenys. Tokių nuostolių vienu metu dar nebuvo patyrusi sovietų vidaus kariuomenė Lietuvoje. Po šio įvykio partizanai gavo nemažai trofėjinės ginkluotės. A.Ramanauskui-Vanagui teko pistoletas-automatas PPS ir šoviniai, dėl kurių jam kilo problemų keliaujant į Žemaitiją, nes vietiniams partizanams jie atrodė per nauji ir kėlė įtarimą. Sprogdinimas neabejotinai padarė įspūdį partizanams. Pietų srities vadas Vanagas per 1949 metų LLKS suvažiavimą ragino kitus vadus naudoti sprogstamąsias medžiagas ir rekomendavo mašinų sprogdinimą. Sprogmenis naudoti bandyta ir kitose apygardose.

Aktyvūs Žaibo veiksmai negalėjo nesukelti sovietų saugumo dėmesio. Partizanas anksti pateko į saugumo įskaitą. MGB netruko sužinoti Žaibo tapatybę, nors ir patys partizanai to neslėpė. Pradėtos sudarinėti įvairios agentūrinės sekimo bylos. 1949 metų sausį užvesta byla „Kanibalai“ (anksčiau veikta pagal bylą „Dzūkija“), skirta Dainavos apygardos štabui sekti. Vienas iš šios bylos epizodų susijęs su Žaibo sekimu ir žūtimi. Bet ir anksčiau pas partizanų vadą buvo nuolat siunčiami agentai. Štai 1948 metais jam pasiųstas agentas „Meri“, kurio Žaibas prašė nupirkti diržų ir „furažkių“. Kombinacija baigėsi, nes pati MGB neturėjo kur įsigyti šių daiktų. Ne kartą fiziniam Žaibo likvidavimui nukreipti agentai smogikai. 1946 metais jie, nepasiekę tikslo, išsišifravo. 1947 metais operacija baigėsi irgi nepasiekus planuotų rezultatų. 1948 metais – tas pats. Agentai smogikai nukaudavo partizanus ir suimdavo juos remiančius žmones, bet Žaibas buvo nepasiekiamas.
   Tačiau viena MGB operacija tapo sėkminga. Ši istorija susijusi su poetais MGB agentais „Varnu“ ir „Rytu“ (pogrindyje žinomais kaip Kapsu ir Vilnimi). Būsimas žymus poetas agentas „Varnas“ jau nuo 1946 metų buvo MGB agentūros sudėtyje, bet aktyvus jo dalyvavimas prieš partizanus prasidėjo 1948 metų spalio–gruodžio mėnesiais, kai kartu su agentu „Rytu“ įsifiltravo į partizanų gretas. „Varnas“ pradėjo atlikti partizanų ryšininko vaidmenį, o „Rytas“ apsigyveno su partizanais bunkeryje. Šiai operacijai vadovavo pulkininkas Ilja Počkajus, kuris buvo suplanavęs ir įvykdęs daug partizanų vadų likvidavimo operacijų. Palankios Dainavos apygardos vadų sunaikinimo sąlygos susidarė 1949 metų kovo pradžioje, kai agentas „Varnas“ sužinojo Žaibo bunkerio vietą. Kovo 7 dieną abu agentai nušovė laikinai einantį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labėną-Kariūną, po to nuvyko į Alytų, kur jų jau laukė saugumiečiai. Pastarieji, nuvykę į agentų nurodytą vietą, aptiko Žaibo bunkerį. Kovoje su priešais žuvo Žaibas ir jo bendražygiai: Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Petras Šilanskas-Labutis. Sunaikintame bunkeryje čekistai tarp kitų daiktų rado keturias minas ir 12 kilogramų trotilo. Šie sprogmenys liudijo, jog buvo rengiamasi ateities kovoms. MGB nurodė, jog 1949 metų kovo 7–9 dienomis žuvo 15 „banditų“ ir trys suimti. Nors tai galėjo būti padidinti nuostoliai, bet operacijose dalyvavusius saugumiečius buvo siūloma apdovanoti piniginėmis dovanomis. Žaibo žūtis buvo stiprus smūgis partizanams, nes praktiškai nuslopo aktyvi puolamoji partizanų taktika Dainavos apygardoje. Anot Dzūko, „po Žaibo ir kitų žuvimo visokie gaivalai vėl pakėlė galvas“ arba „nėra Žaibo, o jis būtų iki šiol jiems (sovietiniams aktyvistams) jau davęs pamoką“.
   Žaibas žuvo taip ir nesužinojęs, jog jam LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko aktu 1949 metų vasario 16 dieną buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Partizanų vadai jį prisiminė ir po žūties. 1950 metais Žaibas apdovanotas Laisvės kovos kryžiais, suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas. Atsiliepimus ir prisiminimus apie Žaibą paliko tiek jo priešai, tiek draugai. Priešai jį vadino „aktyviu teroristu“. Ypač neigiamai atsiliepė minėti „Varnas“ ir „Rytas“. Bet pastarasis, negailėdamas neigiamų posakių, kartu pažymėjo, jog Žaibas gerai žinojo ginklus ir sprogstamąsias medžiagas. Vien gerais žodžiais apie Žaibą atsiliepė minėtas Dzūkas ir Vanagas, kuriems jau po pirmojo susitikimo šis partizanas padarė gilų įspūdį, žavėjo jo partizaniška drąsa ir sumanumas. Vanagas jį laikė „vienu iš narsiausių ir daugiausia kautynių su priešu turėjusiu partizanų vadu“.
   Partizanas Žaibas žuvo, bet liko legenda, kuri lyg ir pamirštama. To gal neleis pamiršti šiuo metu Jono Cimbolaičio iniciatyva kuriamas dokumentinis filmas apie neeilinį partizaną Vaclovą Voverį. Legendai turbūt bus lemta išlikti.