Penktadienį- vakaras Varėnoje “Stasį Stacevičių prisimenant”

Balandžio 12 dieną (penktadienį) 16 val. Varėnos viešojoje bibliotekoje – vakaras „Stasį Stacevičių prisimenant“.

Dalyvaus: Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, literatūrologai Virginijus Gasiliūnas, Donata Mitaitė, keramikė Teresė Jankauskaitė, poeto artimieji, draugai. Maloniai kviečiame.
Poetas, žurnalistas, eseistas, itin savito braižo kūrėjas, 2001m. tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ ir „Sidabrinės bitės”, 2006 m. Kultūros ministerijos premijos už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis bei 2012 m. LRS apdovanojimo – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio laureatas Stasys Stacevičius autobiografijoje rašo: „Buvau sumanytas vienkiemyje netoli Merkinės, kur ir gimiau 1959 m. lapkričio 19 d. naktį, dėl ko visiškai nesigailiu. Mokydamasis Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, domėjausi astronomija, vėliau paviliojo aviacija, tačiau apgadinau Alytaus aeroklubo sklandytuvą ir mano „Karo lakūnas“ liko neparašytas. 1977 m. Onė Baliukonytė „Moksleivyje“ išspausdino lyg ir eilėraščius, lyg ir mano, o kitais metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir su ja susijusių mokslų. Tačiau tenai buvo labai daug labai gražių merginų ir atsitiko taip, kad 1979 m. pavasarį jau buvau kariuomenėje ir mokiausi šaudyti iš tanko smėlynuose prie Gaujos upės Latvijoje. Vėliau avižinę košę ir kt. šlamštą valgiau Karaliaučiuje, Gumbinėje, Tepliavoje, ypatingų traumų išvengiau, o karinių apdovanojimų negavau.

Grįžęs į laisvę, niekaip negalėjau rasti tinkamo darbo ir visur blaškiausi, kol 1983 m. netikėtai buvau priimtas (laikinai) į Varėnos raj. „Raudonosios vėliavos“ redakciją, kur smagiai gyvenau tik du metus. 1986 m. savanoriškai išvažiavau į nedidelę tremtį, į Šalčininkus, kur „Lenino priesakų“ redakcija buvo savotiška perauklėjimo įstaiga nusidėjusiems žurnalistams. 1988 m. rudenį Šalčininkų lietuvaitės man prisegė Sąjūdžio ženklą ir liepė vadovauti grupei, o tuometinė Šalčininkų nomenklatūra, būsimieji autonomininkai ir pučistai, nedelsdami su manimi susidorojo, ir kažkaip laimingai apsistojau Trakuose „Galvės“ redakcijoje. Netrukus „Galvės“ laikraštis teisėsi su blaivykla ir laimėjo bylą, dėl ko vėliau buvau akylai stebimas kai kurių rusakalbių pareigūnų ir nedraugų, norėjusių sukurti man prastesnį gyvenimą. 1991 m., baisiosiomis sausio dienomis nuvažiavau į Vilnių ir nusipirkau pirmąją savo poezijos knygą „Vienkiemio valanda“, kurią išleido „Vaga“. Antroji, „Juodvarnių žemė“ pasirodė dėka Trakų šviesuomenės ir buvo negrįžtamai išleista „Galvės“. Deja, su Trakais atsisveikinau, grįžau į savo vienkiemį prie Merkinės ir tapau „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai. „Valstiečių laikraštis“ nusprendė pinigų gerai leidyklai neskirti, o išleisti mano knygas pats, taip ir pasirodė ne itin laiminga knyga „Perkūnės pasiilgę“. Tebegyvenu tame savo vienkiemyje, trikampyje tarp Nedzingės, Perlojos ir Merkinės, neturiu blogų kėslų, žmonos, laidinio telefono bei ratų, tačiau turiu beveik visus žalingus įpročius ir daug visokių sumanymų, daugiau negu būtina mano amžiuje”. 1999-2012 m. išleisti poezijos rinkiniai “Toli kriokliai”, „Luktels ūkaujančių Bedugnis”, „Juodoji”, „Ne ėriukai nakty”, „Stiklinė”. Pūguotą ir šaltą 2012 m. gruodžio 18-osios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų atokiame viensėdyje nebepasiekė poetas.