Varėnoje prisimintas Stasys Stacevičius

Daiva Armonienė

Balandžio 12 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko vakaras „Stasį Stacevičių prisimenant“. Dalyvavo poetas, vertėjas, Rašytojų sąjungos pirmininkas, Antanas A. Jonynas, poetė, prozininkė, publicistė Birutė Jonuškaitė, literatūrologai Virginijus Gasiliūnas, Donata Mitaitė, keramikė Teresė Jankauskaitė, poeto artimieji, draugai.

Antanas A. Jonynas sakė daug bendravęs su S. Stacevičiumi, tačiau artimais draugais nebuvę. Pasakojo, kaip sunkiai ir ilgai Stasys leido pirmąją knygelę, o išleidęs ją, prasimušė iki „Poezijos pavasario“ laureato. Citavo S. Stacevičiaus priešmirtinę esė, išspausdintą žurnale „Metai“, „matyt, jo poetinėj sieloj būta dalelių, didesnių už pačią visatą“,– sakė A. A. Jonynas.

Virginijus Gasiliūnas su Stasiu šnekėdavo apie tankus, kadangi prisiminimai apie kariuomenę buvę patys įdomiausi. Džiaugėsi, jog Stasys gyveno ir kūrė namuose, turinčiuose savo istoriją (nedaug poetų turi tokius namus), todėl S. Stacevičiaus poezija kitokia, nei  sukurta butuose. „Vienkiemy pamatai žvaigždes, išgirsti tylą. Stasys save įvardija tylologu. Stasio sodyboje lankiausi, kai jo jau nebebuvo. Sodybos beržuose įsimetęs amalas. Į Stasį įsimetė talentas, pradėjęs sukti amalus. Eilėraščiai lyg tie susukti amalai. Gražu“,– mintimis dalijosi V. Gasiliūnas.

Donata Mitaitė šiuos metus įvardijo kaip skausmingus lietuvių poezijai: anapilin iškeliavęs Stasys pasitiko poetą Valdą Gedgaudą, o jie abu – Marcelijų Martinaitį. Išsakė nuojautą, kad S. Stacevičius dar turi galimybę tapti į Strazdelį, Paulių Širvį, Antaną Kalanavičių panašia lietuvių poezijos legenda – reikia gero, be pagražinimų straipsnio apie poetą, nuoširdžių prisiminimų, jo gimtinės nuotraukų, itin kruopščiai atrinktų eilių ir esė rinkiniui.

Birutė Jonuškaitė dažnai svečiuodavosi Stasio vienkiemyje. „Čia labai artimas namų pojūtis, jaučiu kaukiančias pūgas, tylą. Susėdę ant kelmioko kalbam apie raišą šunelį, amalus, pūvančius obuolius, ne apie poeziją. Jo poezija labai artima, tarsi rašytų apie mano tėvus, brolius, seseris, apie mano vienkiemį“,– kalbėjo poetė.

Nuoširdžiais ir šiltais prisiminimais pasidalino kūrėjo sesuo Ona Šimkienė. Ji papasakojo, kad Stasiukas – jauniausias, šeštas vaikas šeimoje. Tėvukas norėjoplatybės. 10 metų vaikščiojo vienas pas kitą, po to – išsiskyrė. Gruodžio 18-osios vakarą, siaučiant pūgai, poetas grįždamas namo, nubrido į kitą pusę, pasiklydęs pūgoje, užmigo amžinu miegu. O. Šimkienė papasakojo ir  juokingų nutikimų, lydėjusių brolį, kaip sugadino  žoliapjovę, į ją vietoj benzino vandens pripylęs, kaip naktį į lauko tualetą rūkydamas ėjo, o ryte būdelės vietoje tik krūvą pelenų radęs, kaip pinigus kartu su drabužiais išplovęs.

Poeto gyvenimo draugė, keramikė Teresė Jankauskaitė sakė, kad su Stasiu ir po skyrybų bendravo, visose parodose ar knygų pristatymuose kartu dalyvaudavo. Stasys, pasak jos, labai mylėjo gimtinę, žmones, buvo jumoristas. Vakaro metu skaitė S. Stacevičiaus eilėraščius.

Šiltai kūrėją apibūdino Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, manąs, kad surinkus ir sugrupavus Stasio esė, gautųsi originalus Merkinės metraštis; literatas Jonas Staliulionis, mėgęs su poetu skaityti Bernardo Brazdžionio rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus“, šnekėtis apie tankus; Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Arvydas Valeiša, prisiminęs visur suspėjantį, su blonknotu rankose žmogų, jo esė, pokalbius. 

Daiva Armonienė,

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė