Susitikimas Varėnoje su ekspedicijos „Misija Sibiras ‘13“ dalyviais

Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su ekspedicijos „Misija Sibiras ‘13“ dalyviais Laura Žūsinaite ir Ieva Matulevičiūte, Donatu Žvirbliu, Ignu Rusilu. Skambėjo Varėnos politinių kalinių ir tremtinių  ansamblio „Viltis” (vadovė Gražina Kuodienė) atliekamos dainos. 

Pasak renginio dalyvių,  patekti į ekspediciją nebuvo lengva: per 600 žmonių pateikė dalyvio anketas, iš jų 80 perėjo atranką ir dalyvavo bandomąjame dviejų dienų 61 kilometro žygyje, po to suformuota 16 žmonių komanda, vykusi į Tiumenės sritį.  „Norėjosi prisidėti prie misijos, parodyti, kad jaunimas yra patriotiškas ir pilietiškas,   įamžinti lietuvių tremtinių atminimą, kuris, deja, nepelnytai grimzta į užmarštį“,– apie sau keltus tikslus sakė Laura. Ieva pasakojo, kad Sibire norėjo įsitikinti, ar tai, ką girdėjo iš senelio lūpų, yra tikra: „Mano senelis buvo ištremtas į Irkutską. Norėjosi savomis akimis pamatyti, įvertinti tai, ką jis man pasakodavo. Dabar senelio pasakojimai įgavo tikrą ir lengviau suprantamą atspalvį“. Išvykę liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, jaunuoliai Rusijos Federacijos Tiumenės srityje praleido dvi savaites. Per tą laiką aplankė ir sutvarkė Kulimeso, Jalutorovsko, Novyj Tapo, Lesnaja, Lebediovkos, Verch Kamenkos, ir dar keleto nykstančių ar jau visiškai sunykusių gyvenviečių, ženklinančių Lietuvos istoriją, kapinaites. Jose palaidoti čia ilgus metus badą, ligas, nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas kentę lietuviai. Sibiro taigą vasaromis alinantys gaisrai, karščiai, audros naikina paskutinius tremties ženklus, tad ši jaunimo misija – ypač svarbi ir reikalinga. Jaunuoliai džiaugėsi, kad vietiniai gyventojai juos sutiko labai svetingai, apgyvendindavo mokyklose, paskolino technikos. Laura prisiminė: „buvo graudžiausia, kai atvykome į Verch Kamenka kapinaites ir vietoj jų pamatėme liūdną vaizdą: daug nuvirtusių medžių, apleista teritorija. Po to, kai sutvarkėme, pastatėme kryžių, aptvėrėme  ilgiausia 160 metrų tvora, tapo akivaizdu, kad ten kapinaitės. Tai taip įsirėžė į širdį, kad vaizdas prieš ir po dar ilgai stovės akyse. Nežinia, koks būtų buvęs šių kapinaičių likimas po metų ar dvejų, mat šalia stūkso smėlio karjeras, kuris nuolatos plečiamas. Prieš tai kapinės nebuvo panašios į kapines. Mes jas galbūt išgelbėjome nuo išnykimo“. Tvarkyti tremtinių kapus buvo sunku, tačiau sulaukta vietinių pagalbos – jų paskolintas traktorius ir benzininis pjūklas paspartimo darbų eigą. Donatas tikino, kad prieš išvykdamas į Sibirą konsultavosi, su dailidėmis, kaip atlikti įvairius medžio darbus, tos žinios prisidėjo prie darbų kokybės ir spartos. Ievai labiausiai įsiminė bendravimas su ten dabar gyvenančiais lietuviais: „Susitikome su trimis lietuvaičiais. Viena jų – Lebedevkos gyvenvietėje gyvenanti tremtinė Birutė Kamarauskienė iš Marcinkonių kalbėjo dzūkiškai. Nepaprastas jausmas nuvažiuoti kelis tūkstančius kilometrų ir išgirsti dzūkišką tarmę. Tie pokalbiai sužadino iki šiol nesuprastus jausmus, mes buvome priimti kaip savi“. Įdomu tai, kad visi trys aplankyti tremtiniai ir viena palikuonė Tiumenę pasiekę iš Dzūkijos. „Dzūkai buvo aktyvūs pasipriešinimo kovų dalyviai, galbūt todėl atitinkamu momentu į Tiumenės sritį ir buvo ištremti. Mūsų sutikti tremtiniai ištremti iš Marcinkonių“, – mintimis dalijosi renginio dalyviai. Renginyje dalyvavo B. Kamarauskienės draugė Antosė Tamulytė Čeikuvienė, kuriai, Laura ir Ieva įteikė gėlių, perdavė linkėjimus nuo Birutės.

Susitikmas su „Misija Sibiras ‘13“ dalyviais vyko labai šiltoje ir jaukioje aplinkoje. Atvyko ne vienas buvęs  Tiumenės tremtinys. Užsimezgė dialogas tarp tremtinių ir ekspedicijos dalyvių. Daug įdomių faktų papasakojo Senosios Varėnos gyventojas Vytautas Kaziulionis. Kulimeso kapinės, kurias pirmiausia aplankė jaunuoliai ir kuriose pastatė iš Lietuvos atvežtą medinį kryžių, buvo įkurtos V. Kaziulionio ir jo tremties bičiulių dėka. 1948 m. vasario mėnesį, mirus pirmajam lietuvių tremtiniui Petrui Jankauskui, jie kreipėsi į valdžią su prašymu leisti įkurti lietuvių tremtinių kapines, aptvėrė jas tvora, įstatė metalinius vartus. Vietiniai tada kalbėję, kad reikia mokytis iš lietuvių, juk po neprižiūrėtas rusų kapines vaikščioja gyvuliai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš šių kapinaičių Vytautas pargabeno savo tėvelių palaikus, jo pažįstami – savo artimųjų. Tuomet iš vietinių gyventojų taip pat sulaukta ir paramos, ir supratimo. Vytautas Kaziulionis prisiminė, dabar jau sunykusį Bačelino kaimą, kuriame buvo apie 20 lietuvių namų ir  prie kiekvienos trobos – gėlių darželius, tvoreles, kaip buvo įprasta Lietuvoje. Vietiniams darželiai – naujovė, bet ji greitai prigijo, lietuvės mielai dalinosi iš Lietuvos atsiųstomis sėklomis. Papasakojo apie Novyj Tapo vietovę, kurioje gyveno 300 lietuvių. Jie buvo labai darbštūs, o po darbų, grįždami namo traukdavo dainas, kas labai stebino vietinius. Ekspedicijos dalyviai tikino, kad čia dar tebestovi lietuvių statyta mokykla, sporto salė, o kapinaitėse rado gražų metalinį kryžių su Gedimino stulpais.

Daiva Armonienė,

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė