Varėnoje pristatyta „pomirtinė“ Kazio Sajos knyga (foto)

Spalio 14 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje savo naują fantastinių istorijų rinktinę „Kinivarpų raštai“ pristatė pernai 80-metį šventęs rašytojas, dramaturgas, prozininkas Kazys Saja. Į susitikimą su skaitytojais, atvyko prie knygos išleidimo prisidėję „kaltininkai“ dailininkas Gediminas Leonavičius ir leidėja Jūratė Rutkauskaitė.

Kazys Saja trumpai prisiminė savo vaikystę, pasidžiaugė, kad 1985-aisiais „tapo“ dzūku, nes nuo Velykų iki Vėlinių gyvena Varėnos rajono Rudnelės kaime, o sulaukęs garbaus amžiaus pagalvodavo, jog atėjo laikas parašyti kažką panašaus į memuarus. Ėmė „karpyti“ savo gyvenimą į juosteles, iš jų „išaudė“ asmeninių išgyvenimų ir patirčių kupiną knygą „Skudurėlių takas“, kuri išleista 2011 metais.
„Nepatikėsite, bet „Kinivarpų raštai” yra knyga, turėjusi išeiti po mano mirties”,– valiūkiškai šypsodamasis pareiškė rašytojas. Iš visų Lietuvos rašytojų turbūt tiktai K. Sajai, garsėjančiam savitu humoru, galėjo šauti į galvą pačiam pristatyti savo pomirtinę kūrinių rinktinę. Tą mintį autorius pagrindė humoristiniu pasakojimu apie dviejų metų senumo įvykį Knygų mugėje. Jis išgirdo, kaip leidyklos atstovė pasakė, jog dar liko viena K. Sajos knyga, ir jei kas apsispręs ją nusipirkti dar gaus ir autografą. „Kaip jis gali pasirašyti, jei jis miręs? Kam jūs mane mulkinate?“,– atsakė pirkėja. „Pažiūrėjus į tos moters akis: tokias rudas, skvarbias, įtaigias, toks karštis išpylė. Pamaniau: „O gal ji teisi?“ Dėl šios komiškos istorijos K. Saja pradėjo dėlioti rinktinę, kurią po jo mirties būtų galima paimti ir išleisti. „Rašydamas „Kinivarpų istorijas“ jaučiausi kažkieno pakylėtas. Man, rodos, pavyko kiekvienam pasakojimui surasti savitą stilių ir vietą mūsų tautos gyvenime: nuo mitologinių laikų iki Andriaus Kubiliaus, kai jis buvo premjeras. Truputis humoro ir filosofijos gal bus padėję išvengti drumzlinos nuobodybės“,– pasakojo rašytojas. Pamatęs Leonardo Gutausko ofortus, kurių „herojai, kaip ir mano, nukritę nežinia iš kokio amžiaus, labai įdomiomis veido išraiškomis, tarsi ieškantys istorijos, į kurią galėtų įlįsti, supratau: „po mano mirties bus gatavas tekstas, o jei dar šitoks dailininkas bus jį iliustravęs, tai knyga tikrai nesunkiai ras leidyklą“,– dėstė raštojas. Pažintį su grafiku G. Leonavičiumi ir jo žmona Jūrate, kuklios leidyklos „Typoart” vadove, Kazys Saja priėmė kaip likimo dovaną. Leidinį finansavo Marijos ir Jurgio Šlapelių fondas, todėl knyga itin greitai išvydo dienos šviesą, yra dovanojama mokykloms, bibliotekoms.
G. Leonavičius ir J. Rutkauskaitė tikino, kad susitikimai su rašytoju jiems visuomet malonūs. Knygos dėka tapo draugais, kartu ją pristatinėja. Ne visos iliustracijos tiesiogiai atspindi tekstą, kartais dailininkas nukrypsta į savo jausmų ir minčių pasaulį. Susirinkusiems linkėjo gero skaitymo, malonaus žiūrėjimo. Klausytojams dovanojo G. Leonavičiaus atvirukus bei spalvingas knygeles apie saugų eismą, skirtas mažiesiems skaitytojams.
Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, Varėnos viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius linkėjo rašytojui, kad jo „pomirtinė“ knyga nebūtų paskutinė.
Varėnos viešojoje bibliotekoje iki gruodžio 1 dienos veiks Gedimino Leonavičiaus ofortų ir knygos iliustracijų paroda.
Daiva Armonienė,
Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė