Antano Nedzinsko dzūkiški pasakojimai

Buvęs LR Seimo narys Antanas Nedzinskas šiuo metu nepolitikuoja, bet ir laiko veltui neleidžia: vienam Dzūkijos kaime renovuoja senus automobilius, dažną rytą pasitinka gamtoje bei netingi dar ir vieną kitą dzūkišką pasakojimą užrašyti...

Ramonuko pirtukė

Yr toks kaimi Ramonukas. Nigdzie neprašo pomačies, viskų pats pasdaro. Šiųmec anas nusprendė trobų susremontuots, ir naujų pritukį susistraits. Mat senoj, dą dūminė, visa pajuodus buvo,iš krosnies jau akmenai byrėc pradęjį. Na ir pats pastatučis su lauko virtuvi jau visas sukrypis, apvargis, mažai kam cikis. Susmislijo Ramonukas pirtukį daryts iš svirnuko, kurį kažkadu jo dziedulis sustraino ir grūdus turavojo.
Vasarų prisjovis lentučių iš šalia augusių drebulukių, išsidziovino, o rudeniop jomis jau pirtukį kalc pradęjo. Per visų dzienų ir vakarų jas šveitė, kad būt čystos, kad anei mažuko pašinuko in jas nigdzie nieks neinsvarytų. Mislino, kap in jų galės visus paskviesct pasikaicyc.
Pirtukė gavos paci gražiausia visam sodziuj: šviesi, laktos kap glencavotos, langucis in miškucį, nauji akmenai ant krosnies sukrautsi, priešpirtcis su uslanukais, dušas sumeistravotas tep, kad možnėtų kap miesci nusprausc. Prieš šalčius da aikštukį akmenais spėjo susbetonuotcs.
Prieš nedėlių, Ramonukas pirtukį užkūrė. Gi raik gyvent susiedziškai: paskviesct artimiausius kaimynus suspažyts, pasiminavots, pasdžiaugc tuom, kų turim.
Cik girdzi Ramonukas, šifaris pokši, cik žūro, kad jau pirtukės stogų ugnis laižo. Raptum skuodzė gesyt, gaisrinį kviesct. Kol atvyko pomačis, visas stogas insiliepsnojo. Sulakė ne cik gaisrinykai, ale ir susiedai, net ir ciej, kuriej nigdzi ant kiemo kojos nebuvo kėlį.
Viens užsirūkė ir rodo Ramonukui: „žūrėk, da cį deda, cį, gesyt raik“. Antras atvažavis su dzidzeliu kampaniju sako, „prisdėk prie mūsų balevoc, visciek jau šiandzie neišsiparysi“. Trecias jau pradėjo siūlyt pirkc savo lentučes: „pasrokuosim, biškucį pigiau nulaisiu…“. Ketvirtas atlėkis apsdziaugė, kad ne jo troba dega, man tuom čėsu ne namuosna buvo ir jam visi susmaišy skambyts pradęjo…
Atęjus rytuj, ant viso kaimo pokši Ramonukas su kirvuku, naujas gegnučes stato, nuodėgulius lupa. Cik nieks jo negidzi ir in pomačį neataina. Net ir ciej, kuriems jis ne rozų padėjis, ar pinigų paskolinis…

Lauko kalnukas

Žolukė tį augo paci vešliausia. Ant mažukės kalvukės, vidur dzryrbamo laukucio. Anuom čėsu šali da mažukas kelukas praęjo. Tadu kožna troba karvukių turėjo ciek, kiek ir vaikų. Juos ir išlazdavo jas ganyc. Visa pievukių, visų pamiškių žolė būdavo gyvulukų nugraužta. Cik ant tos kalvukės žolė likdavo nerušyta. Pabažni žmonės tį nigdzie nieko nedarydavo, ir vaikus prigūzdydavo.
Mamukė tadu irgi vaikas buvo, irgi karvukes ganė, irgi tų kalnukų apaidavo. Ir man apie jų minavojo. Cik nigdzie neužrodzė, kur toj kalvukė. Tadu mislinau, gal dėl to, kad aš in tį neitau, nieko nerušiotau?
Šaukė kaimo moterėlės, rėkė, bedūšiu prakeikė, kadu kolchozo traktorinykas tu kelukų ir kalvukį suarė! Nežnau, ar dar yr tas bedūšis ant šio svieto, ar ne, nes jei būc viecinis, tai vieriju, nepavaliu galų būc gavis…
Nedaslaido ramybė ir manys, ęjau in sodzių klausct, kur toj kalvukė, apie kurių ir mamukė minavojo. Suscikis Juozulį išprašiau, kad susmylėtų ir parodytų. Nusvedė mani Juozulis ant arimų ir sako:
„Či, či, prancūzų kapinaicės buvo, či kareivukai pakavoci, či kaulaliai po arimo pavasarį išaidavo…“.

Kap tėvukas in mokyklų ęjo

Ot čėsas – kaimukuosna vaikų nėr, cik vienas kitas. Liūdna žūrėtc in tuščius mokyklų pamynklus – namukus be gyvos dūšios. O anuom čėsu kožnas vaikas in či ne vienų kilometrų ejo užpustytais kelukais.
Mamukė man porino, kap ji, mažukė būdama, ęjo iš mokyklos, ale tep užklimpo in pusnį, kad nei in vienų, nei in kitų pusį paaitc negalėjo. Gal tep ir visai būt užpustyta, ale tėvukas dzirsc per langukų ir užžūrėjo dukrukį. Nuęjis ištraukė ir in pirkių ant rankų parsnešė, prie pečiaus pasodzino, kad atšyltų…
O mano tėvukui su brolukais ir sesutėm in mokyklų aic buvo dą įdomiau: puskilometrį iki Nemuno, po to per jį in anošnykų mokyklų. Kiekvienų rytų su valtuke vaikai plaukdavo.
Vienų rozų vaikai prięjo in Nemunų ir žūro: Krantuosna ladas, a per vagų vandenukas teka. Nei plauk, nei čiuožk ladu. Susmislijo vaikai valtį aukščiau in krantų patempt, kad ji čiuožtų žamyn ir ne cik per ladų perčiuožtų, ale ir per visų neužšalusį vandenį perplauktų.
Kap čiuožė visi tuom valtuki, kap rogėm in upy, kad valtukės priekis pro ladų net vandenin pasnėrė. Visi vandenin išpuolė. Iš strioko raptum šoko nuo upės ir parskuodzė su permirkusiomis drapanomis in trobų.
Motulė nurengė šlapias drapanas, užmovė visus šiltom pančiakom, kad nosmarka nepriskabytų ir patupdė prie pečiaus kap indikus.
Ale kokiej laimingi tadu vaikai buvo. Cik ne dėl to, kad visi laimyngai grįžo, ale dėl to, kad tų dzienų in mokyklų jau aic neraikėjo!