Tiek daug vaikų ir visai jokio jausmo jiems

Jovita Valeikaitė

“Aš augau tarybiniais laikais vaikų namuose prie Latvijos sienos – Obeliuose. Naktiniais auklėtojais dirbo žmonės, neturintys menkiausio supratimo apie vaikus. Dažnai tai buvo nelaimingi, šeimų neturintys traktoristai ar kitos profesijos žmonės (buvo ir išimčių), būtent tokie mus prižiūrėjo naktimis“ – Robertas Šarknickas puikiai prisimena savo gyvenimą vaikų namuose.  Kitokio gyvenimo iki pilnametystės jis ir neturėjo.

Robertą paliko vos gimusį. Pradžioje jis augo kūdikių namuose Kaune, vėliau – vaikų namuose Šiauliuose, dar vėliau buvo internatas. Tiesa, internate Robertas sutiko visą didžiulę savo šeimą: dvi seseris ir du brolius. Tačiau šeimyniški santykiai nesusiklostė, o paslaptys, kodėl jis buvo paliktas ir dar atskirtas nuo brolių ir seserų, taip ir liko neatskleistos.

Bet tai dabar Robertui jau nėra svarbu. Šiandien simpatiškas ir talentingas žmogus gyvena Alytuje, kuria dokumentinius filmus, vaidina kine, dėsto režisūrą, augina dvi dukreles, yra vedęs ir panašu – laimingas žmogus.

“Tavo labai dramatiškas gyvenimas, tu tikiesi vaidinti dramatiškus vaidmenis” – jam pasakė aktorius Vladas Bagdonas per stojamuosius į Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją.

Ir tas “labai dramatiškas gyvenimas” taip niekada nuo Roberto ir nenutolo. Jis nesikrato nei savo vaikystės vaikų namuose, nei paauglystės internate, priešingai – kiekvieną mėnesį sėda į automobilį ir važiuoja per Lietuvos vaikų globos namus. Lanko vaikus, bendrauja su jais.

„Tiesiog būnu su vaikais, prisimenu save” – sako Robertas. “Aš niekada jiems nieko nevežu, jokių dovanų nedovanoju, nes daiktų jiems nereikia. Jiems reikia istorijų, pasakų prieš naktį, buvimo šalia.

Kai kuriuose vaikų namuose turiu kambarį, galiu likti nakvoti. Suprantu, nes prisimenu, kaip vaikams reikia, kad žmogus pabūtų su jais ilgiau. Juk svečiai vaikų namuose – tai spalvos, šventė, gyvenimas.“Robertas Šarknickas žino, nes yra aplankęs beveik visus vaikų globos namus Lietuvoje. Jį  taip pat pažįsta tūkstančiai vaikų. Daugeliui jis tapo svarbia gyvenimo dalimi.

“Likęs tuose namuose dažnai girdžiu, kaip vaikai verkia. Surandu, atsisėdu šalia, tyliai pabūnu, tada atsargiai prisiliečiu, pradedu kalbėti apie tai, ką pats esu išgyvenęs… Taip atsiranda pasitikėjimas. Tada kalbamės apie jausmus. Ir jūs net neįsivaizduojate, kaip svarbu kalbėti apie jausmus. Juk nėra ten žmonių, kurie kalbėtų su vaikais apie jausmus.” – pasakoja Robertas.

Pasak aktoriaus, vaikų globos namuose labai mažai žmonių, dirbančių šį darbą iš pašaukimo: “Auklėtojai turi būti pašaukti kaip mylinčios motinos, tėčiai turi kalbėti apie jausmus. Jie turi būti jautrūs.

O dabar daugiausia nuo tarybinių laikų užsilikusių auklėtojų, jau ir taip jų nervai pakrikę. Jie kaip robotai: keliamės, prausiamės, klojame lovas, nevėluojam, pusryčiai, pamokos. O kur klausimai, kaip miegojai, ką sapnavai, apkabinimai, sėkmės palinkėjimai mokykloje?“

Alytaus vaikų globos namuose gyvena daugiau nei 150 vaikų. Robertas įsitikinęs, vaikai negali augti kaip žvėriukai fermoje: “Buvau Šakiuose ir Kaišiadorių rajono katalikiškuose Paparčių vaikų namuose, ten gyvena mažiausiai vaikų, ten ir didžiausia harmonija. Kituose vaikų namuose harmonijos mažai, ten vaikai kaip be vietos.”

“Mūsų laikais, harmonijos į internato kiemą įnešdavo tik tuometinis internato direktorius Romas Kundelis, atvažiuodavo su žaliu automobiliu, mes kaip išprotėję bėgdavom pas jį, apkabindavom, ir gaila būdavo, kad ne jis buvo mūsų auklėtojas. Pamiršdavom pyktį, jausdavom jo tėvišką ranką. Visos klasės norėjo, kad jis būtų auklėtojas. Nesmerkiu ir auklėtojų, jiems tiesiog buvo fiziškai sunku su mumis dirbti, mūsų tiesiog buvo per daug.”

Per vieną tokią rytinę mankštą bėgdamas krosą sunegalavo vienas ketvirtokas. Jis sirgo, tačiau niekam nebuvo svarbi jo liga. Vaikų namuose svarbiausia buvo dienotvarkė. Todėl jis taip sušalo sirgdamas, kad mirė. Matėm kaip jį neša visą sustirusį  į izoliatorių. Kai kurie verkėm, bet tyliai ir po vieną. Aš ir dabar aplankau jo kapelį, ir vėl jis paliktas likimo valiai, kapas neprižiūrėtas.”

“O jūs žinote, kaip tiems vaikams svarbu kažką apsikabinti? Apsikabini ir saugu. Visada pavydėjau vaikams, kurie turėjo sesutę ar broliuką, kurį galėjo apsikabinti. Aš neturėjau nieko. Neturėjau nieko, kas mane saugotų, todėl puldavau prie kiekvieno svetimo žmogaus, kurį pamatydavau. Ir dabar kai ateinu į grupę ir auklėtoja demonstratyviai pasikviečia kokią nors mergaitę ir sako: va kokia puiki mūsų Ingutė, papasakok Ingute, ką gero padarei?… O aš matau, ta mergaitė taip stipriai apkabina savo auklėtoją, pagaliau ji turi progą prisiglausti, apsikabinti ir ji jau nieko negirdi… va tada prisimenu save”.

Robertą Šarknicką kalbino Jovita Valeikaitė