Prisimintas Varėnos r. Paąžuolės kaimo šviesuolis Rapolas Mackonis

Varėnos viešojoje bibliotekoje paminėtos žymaus kraštiečio, kilusio iš Paąžuolės kaimo,  Rapolo Mackonio 115-osios gimimo metinės. Pristatyta knyga „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“. Dalyvavo autorė Alma Lapinskienė, literatūrologas Petras Bražėnas, muzikologė Jūratė Burokaitė. LRT diktorius Paulius Šironas skaitė B. Mackonio dienoraščių ištraukas.

Rapolas Mackonis, gimęs amžių sandūroje, patyrė abiejų pasaulinių karų baisumus, Vilniuje išgyveno lenkų okupacijos metus, perėjo Štuthofo ir Kemerovo lagerių pragarus. Daug rašė Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvybės išsaugojimo, lietuvių švietimo, elementarių lietuvių teisių gynimo tikslais. „Svarbiausia jam buvo Lietuva su sostine Vilniumi. Tam buvo skirta ne tik visa jo literatūrinė veikla, bet ir ištisa biografijos tėkmė“ (Birutė Mackonytė). A. Lapinskienė R. Mackonį pavadino tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros pradininku, o knygos „Atėjęs Vilniun“ ėmėsi, nes rašytojas ir jo darbai nepelnytai užmiršti. Monografijoje A. Lapinskienė pateikė R.  Mackonio biografijos ir kūrybinio kelio faktus, analizavo grožinę kūrybą, tiek publikuotą, tiek saugomą archyvuose, memuarus, dienoraščius, tačiau žurnalistinę veiklą aprašė tik kaip biografijos faktą. Šimtų vedamųjų, diskusinių, publicistinių straipsnių analizę autorė sakė palikusi tos srities žinovams.

R. Mackonio atsiminimai įvertinti kaip vertingas palikimas istorine ir kultūrine prasme. Apie save rašytojas pasakoja: „Varganame tautiniu, kultūriniu ir medžiaginiu atžvilgiu dzūkų krašte gimiau 1900 metais lapkričio 16 dieną nedideliame Paąžuolės kaime. Jis yra į šiaurę nuo Nočelės upės, maždaug keturių kilometrų atstumu. […] Kiek senas Paąžuolės kaimas – niekur nesu aptikęs žinių. Liko tik legenda apie patį pavadinimą. Dar mano jaunystės laikais prie pat kaimo, mano tėvų dirvoje, stovėjo iš tikrųjų labai senas ąžuolas. Pasakojama, kad „kadusei“ (kadaise) po tuo ąžuolu pasistatęs pirkią Mackevičius ir nuo to laiko kaimas buvo pavadintas „Paąžuole“ (dzūkai sako „Paužuolė“). Gausi Mackevičių giminė (būta šešių pirkių), lyg ir patvirtintų, kad kaimo steigėjas buvęs koks nors mano proproprosenelis“ („Amžiaus liudininko užrašai“, 2001, p. 12-13). „Šiandien mažai kas žino apie „daraktorius“, kurių vardas iš mūsų kalbos yra galutinai išnykęs; nežino ir apie anų laikų kaimo mokyklą, kurioje man pačiam teko mokytis ir vėliau tokioje „mokykloje“ daraktoriauti. Kaip atrodė tokia „mokykla“ dzūkų krašte prieš Pirmąjį pasaulinį karą? Neturėta jokios programos, jokių vadovėlių – iš karto pareikalavau, kad tėvai parūpintų elementorius, nes nemokamčiam skaityti vaikui maldaknygė buvo neprieinama. Mokiniams susirinkus, visi susėda aplink stalą. Daraktorius sėdi prie stalo kampo ir moko šalia sėdintį mokinį. Šio to paklausus, šį tą paaiškinus, mokinys į dešinę slenka suolu toliau, o iš kairės prie daraktoriaus prisėda sekantis. Ir taip visą dieną mokiniai slenka aplink stalą, kol vėl prieina prie daraktoriaus, kuris tikrina, ar išmokta „pamoka“. Į pavakarę, kada jau darosi tamsu, balsiai visi kalbame poterius, kurių mokėjimas tikrinamas individualiai. Ar daug ko per žiemą išmokiau? Menu tik tiek, kad pavasarį visi mano ruoštieji mokiniai, eidami pirmosios išpažinties, lengvai išlaikė poterių ir katekizmų „egzaminus“. Tačiau ne visi ūkininkai sumokėjo suderėtą rublį“. („Amžiaus liudininko užrašai“, 2001, p. 31-32).

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė