Ar turėtume Lietuvą be Vasario 16-osios?

Dr. Laurynas Kasčiūnas, politologas

Prisimindami mūsų tautai svarbias istorines datas, dažnai pamirštame susimąstyti apie jų prasmę. Kartais verta iškelti klausimą, kas mes būtume, jei prieš 98 metus signatarai būtų pasielgę kitaip. Kokioje šalyje gyventume, jei būtume pasirinkę ne tautinės valstybės kelią, o federacinę sąjungą su Lenkija?

Lietuvoje vis dar yra teigiančių, jog 1918 m. Vasario 16 – ąją kažką padarėme ne taip. Kritikai tautinę tarpukario Lietuvą dažnai vertina pašaipiai – esą tai ne pilnavertė valstybė, o viso labo ta pačia kalbančių žmonių bendruomenė.  Anot šio požiūrio šalininkų, 1919-1920 m. Lietuvos ir Lenkijos konfliktas nebuvo dviejų tautinių valstybių konfliktas, o tik pilietinis karas tarp vadinamųjų „jaunalietuvių“ (kurie gyveno nepriklausomybės idėja) ir „senalietuvių“ (lenkiškai kalbančio, bet politiškai lietuviškai mąstančio elito, prie kurio kartais netgi mėginama priskirti Lenkijos maršalą J.Pilsudskį).

Šiems vertintojams tautinė Lietuva ir visa skyrybų su Lenkija byla – priešingybė ryšiams su istorine Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tradicija. Teigiama, kad būtent ATR tęstinumas būtų paklojęs pamatus modernesnei valstybingumo versijai bei sustiprinęs regioną geopolitiškai. Kartais atrodo, kad unijinės valstybės su Lenkija šalininkai norėtų Lietuvos istorijos vadovėliuose įtvirtinti pasakojimą, kad tautinė Lietuva buvo Rusijos (tiek carinės, tiek ir sovietinės) kurstomas projektas, kurio tikslas – kiršinti lietuvius su lenkais. Šiame pasakojime tokie „senalietuviai“ kaip J.Pilsudskis ir L.Želigovskis tampa tais, kurie norėjo mus apsaugoti nuo šios geopolitinės klaidos.

Esu įsitikinęs, kad tokios interpretacijos griauna mūsų valstybingumo istorinius pamatus ir silpnina Lietuvą šiandieninių geopolitinių iššūkių, kylančių iš Rytų, akivaizdoje. Juk per du tarpukario nepriklausomybės dešimtmečius pavyko subrandinti politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą. Antisovietinis 1941 m. pavergtos tautos sukilimas bei stipriausias Baltijos šalyse rezistencijos judėjimas liudija, jog tautinė Lietuva tikrai nebuvo tik bendra kalba grįstas produktas. Tautinė tarpukario Lietuva paklojo savarankiškos politinės bendruomenės pamatus, kurios tradicijas net ir sovietmečio kalėjime puoselėjo kelios lietuvių tautos kartos.

Ši kritika stiprina mitą, kad tarpukaryje Lietuva buvo atsilikusi valstybė. Tokie argumentai primena sovietmetį – juk būtent sovietiniai okupantai puikiausiai suprato šią taisyklę ir stengėsi sumaišyti su purvais visa, ką geriausio turėjome savo istorijoje. Partizanus apskelbę nusikaltėliais ir ištrėmę “liaudies priešus” – visą inteligentiją – jie sugebėjo sėkmingai paskleisti dar vieną melą. Melą apie atsilikusią, provincialią fašistinę tarpukario Lietuvą, iš kurios neva nieko negalima pasimokyti.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais subrendo ta lietuvių tautos karta, kuri sovietų okupacijos metais išsaugojo valstybingumo tradiciją ir kovojo už ją. Jeigu ne Vasario 16-oji ir tarpukario Lietuvos valstybė apie Kovo 11-ąją ir visame pasaulyje pripažįstamą Lietuvą šiandien negalėtume kalbėti.

Federacinėje su Lenkija valstybėje, kurioje neišvengiamai dominuotų lenkų aristokratiškasis luomas, lietuviai būtų sudarę labiausiai atsilikusį regioną, įsiterpusį lenkų kultūros erdvėje, o ilgainiui galbūt net ir ištirpusį joje.

Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui turime sau įrodyti, jog esame valstybingumo šimtmečio verta tauta. Privalome atminti tuos moderniosios lietuvybės puoselėtojus, kurie anais sudėtingais laikais per palyginti trumpą istorinį laiką valstiečių tautą „pavertė“ savarankišku pasaulio istorijos subjektu – valstybę kuriančia ir puoselėjančia Tauta.

Prie to, kad ir nedideliais darbais, galime prisidėti kiekvienas. Jau ketverius metus kartu su bendražygiais organizuojame ekspedicijas į lietuvių tremties vietas. Atidavę pagarbą mūsų tremtiniams ir politiniams kaliniams, sugrįžę į Lietuvą kiekvienais mokslo metais aplankome apie 150 įvairiausių Lietuvos regionų mokyklų, kur savo įspūdžius perteikiame mūsų jaunajai kartai. Jau aplankėme visas Alytaus rajono mokyklas. Pokalbiuose su mokiniais dažnai aptardavome ir lemtingus lietuvių tautai istorinius procesus: tremtį, kuri palietė beveik kiekvieną iš mūsų tėvų ar senelių, taip pat partizaninį judėjimą. Tik neleisdami nugrimzti užmarštin šiems pasakojimams užtikrinsime, kad ir mūsų vaikai bei anūkai gyvens laisvoje bei nepriklausomoje Lietuvoje.