Pakalbėkime apie lietuvišką demokratiją ir policiją…

Man patinka Andriaus Užkalnio ir Romo Sadausko-Kvietkevičiaus akylos pastabos dėl  mūsų valdžios pernelyg teisingų įstatymų leidimo ir visiškos demokratijos įsigalėjimo.

Padiskutuokime apie mūsų demokratiją Lietuvoje. Kokia ji ir kas labai dažnai yra slepiama tarp eilučių…

 Jau nuo tarybinių laikų klerko darbas buvo matomas kiek jis yra prirašęs į kiekvieną bylą popierėlių. Gerai pamenu Lietuvą Sąjūdžio laikais kai pirmutiniai mūsų politikai visa gerkle rėkė, kad pagaliau atėjo nauji laikai ir sumažinsime  bereikalingą rašliavą. O gavosi viskas atvirkščiai – jaunoji tarnautojų karta baigia pasiklysti savo apyskaitose ir pan.

Demokratija tyrimuose… Hm… Net STT Kauno skyriaus vadovo galva nusirito, atsiprašau – pats atsistatydino, kai net iš pirmo žvilgsnio garantuoti įodymai, dėl galimai nusikalstamos veikos, neišjudino Druskininkų mesto savivaldybės dievų sosto. Nors neseniai papildomos telefonų išklotinės ir patvirtino valdančiosios daugumos “neteisėtą santykiavimą” kokius geriau ir greičiau potvarkius priimti, tai nieko nekeičia ir dar ilgai nesikeis. Mat nemokamos Druskininkų privilegijos dar ne vienai viršūnėlei  pravers…

Jei anksčiau iš policijos nebuvo galima gauti beveik jokios informacijos, tai šiandien jos yra apstu. Kai viską žinome, tai atrodo kokiam gi čia pragaro pasauly gyvenam, šitiek žiaurių nusikaltimų! Bet jų visada buvo, deja ir bus, kaip garsiai neskelbtų apie prevencijos reikšmę. Net Komunizmo siekianti TSRS nesugebėjo visus priversti dirbti ir vienodai būti protingais.

Pastaraisiais metais į pensiją išėjo pirmoji lietuviškosios policijos karta. Bet kuris iš tų išėjusių pareigūnų, užklaustas, jums tikrai prasitars kuo skyrėsi  ankstesnė ir dabartinė tarnyba. Pirmiausiai, jog dabar dingo nuoširdumas ir pasitikėjimas kolektyve. Atsitiko kažkas panašaus į pokario metus, kas kurį – dėl geresnės vietos. Todėl tokiam mikroklimate dirbant, galima greitai ir dėl menkiausio menkniekio tapti kaltu ir būti garsiai išvytam iš tarnybos. Pasakysite, kad policijoje turi dirbti ir iš idėjos! Suprantama. Bet pasižiūrėkite kuo baigėsi idėjinis policininkų ištarnautas dvidešimtmetis: 300 eurų nesiekianti pensija, draugų neturėjimas ir bergždžia naujo darbo paieška. Ką dirbti, kai daugiau nieko nemokama? O jei ir dirbi kažkur, tai ir tos teisėtos pensijos trečdalio netenkama, ją apskaičiuoja valstybė…

Visi pasižiūrime farų laidų ir kas ten darosi! Tačiau jaunos dailios merginos vistiek į tuos pavojus veržiasi, nori patruliuoti gatvėse, peštis su girtuokliais. Nemanau, kad jos visos po metų vis dar būna tos pačios idėjinės nuomonės. O ir porininkui kartu su ja net neįsivaizduoju kaip reikia kritišku momentu dirbti. Supraskit, tik iš pašalies gražu stebėti jaunas uniformuotas policininkes, o iš tikrųjų tai vergiškas darbas ir jame išsilaikys tikrai tik maža dalis pareigūnių.