Pocelonyse atstatytas ir pašventintas senasis kryžius (foto)

Asociacijos „Perkūnkalnis“ informacija

Kelių Alytaus rajono kaimų kryžkelėje, prie Pocelonių kapinių, šio krašto savanorių pastatytas kryžius prikeltas naujam gyvenimui. Jo pašventinimą lydėjo gražūs sutapimai ir „Perkūnkalnio“ bendruomenės namuose surengtas jaukus bendrystės vakaras „Varčios aidai“.

Vietos žmonių rūpesčiu ir jų surinktomis aukomis atnaujintą kryžių šeštadienį pašventino Alovės klebonas Stanislovas Stankevičius, linkėdamas, kad kryžius teiktų paguodą ir stiprybę.

„Tegu kryžius saugo jūsų kraštą, tepadeda jo žmonėms, darantiems gerus darbus ir gerbiantiems tradicijas“, – kalbėjo  kunigas S. Stankevičius.

Už tradicijų saugojimą, pagarbą krikščioniškoms vertybėms poceloniškiams ir aplinkinių kaimų: Mieliūnų, Novoplentos, Pavartėnų, Bogušiškių  gyventojams, susibūrusiems į „Perkūnklanio“ bendruomenę, dėkojo ir „Perkūnkalnio“ bendruomenės šventės globėjas, Seimo narys Raimundas Markauskas, prie atstatyto kryžiaus padėjęs gėlių ir uždegęs  žvakių.

Šventėje dalyvavęs politologas Laurynas Kasčiūnas pastebėjo, kad kryžius lietuviams visuomet buvo ne tik kančios, bet ir vilties simboliu, kuris teikė stiprybės ir karo bei tremties sunkumus išgyvenusiems žmonėms.

„Perkūnkalnio“ bendruomenės pirmininkė Aldona Jankauskienė padėkojo žmonėms, kurių rūpesčiu buvo atstatytas medinis kryžius. Jo atstatymu labiausia rūpinosi  Vanda Kibauskienė, Bronė Blėdienė, Linutė Ščesnulevičienė, Ona Luckienė, savo darbu labai prisidėjo Kostas ir Tomas Juškevičiai, Antanas Lekavičius.

Gražią metalinę, kryžių  juosiančią tvorelę nupirko, atvežė ir  pastatė Sigitas Šarkus iš Bogušiškių kaimo.

Kryžiaus atnaujinimo darbus atliko Valdas Beleckas, o daugybė žmonių, kurių artimieji Pocelonių kapinėse palaidoti, ir kiti geradariai prie kryžiaus atnaujinimo savo aukomis prisidėjo. Pocelonių krašto žmonės tarė nuoširdų „ačiū“ Daugų seniūnui Vydui Raudoniui už moralinį palaikymą ir asmeninę finansinę paramą kryžiaus atstatymo darbams.

Prieš šventinant kryžių ant jo buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „Saugok per amžius vaikus Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Jos atsiradimą lydėjo tiesiog stebuklingas sutapimas.

Lentelė su tokiu užrašu buvo pritvirtinta ant paties pirmojo kryžiaus, kurį apie 1922-1925 metus Pocelonių, Novoplentos, Pavartėnų ir Bogušiškių kaimų kryžkelėje pastatė iš karo grįžę šio krašto savanoriai.

Dailus, saulute papuoštas kryžius išsilaikė iki 1960 metų, kuomet jį atnaujino iš tremties sugrįžę ir Pocelonių kapines aptverti ėmęsi vietiniai žmonės. Naujasis kryžius buvo gerokai kuklesnis, jį statę vyrai tamsiomis spalvomis nudažė, paliko seną tvorelę, norėdami, kad kuo mažiau į akis kristų, ir artėjant nakčiai pastatė.

Lentelės su užrašu ant kryžiaus nebekalė, dėl šventos ramybės. Tokią kryžiaus istoriją pavyko atkurti pagal iš šio krašto kilusios mokytojos Leokadijos Balčiūnaitės pasakojimą, kurį papildė  ir jos tėvo Aleksandro Balčiūno išlikę užrašai.

1975 m. buvo atsiradę ketinimų kryžių nugriauti, mat suprojektavus naują plentą, jis turėjo eiti būtent pro tą vietą, kur stovėjo kryžius. Tačiau jo griauti žmonės neleido, o 1979 metais, plečiant Pocelonių kapines, kryžius dar kartą buvo atnaujintas.

L. Balčiūnaitė tuomet liaudies meistrui užsakė pagaminti ir lentelę su kitados ant kryžiaus buvusiu ketureiliu. Lentelė buvo padaryta, bet pradingo ant kryžiaus taip ir neatsiradusi.

1989 metais Juozas Dirsė ėmėsi iniciatyvos ir vietoj kuklaus, sovietmetį   išgyvenusio, kryžiaus pastatė naują – ąžuolinį, su saulute viršuje. Norėdami prisidėti prie kryžiaus atstatymo, aplinkinių kaimų žmonės rinko aukas,  kryžius buvo pašventintas.

Bet  senosios lentelės ant jo iki šiol nebebuvo.

Ruošiantis šiemet atstatyto kryžiaus pašventinimui buvo surinkta ir pagarsinta ši jo istorija. Tuomet ir paaiškėjo, kad paslaptingai dingusi lentelė su užrašu „Saugok per amžius vaikus Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos“ yra išlikusi.

Ją savo namuose saugojo Pocelonių seniūnaitė Angelė Sebastinienė, prieš daugelį metų lentelę radusi paslėptą ant aukšto ir iki šiol nežinojusi, kam ji buvo skirta, bet saugojusi kaip brangią relikviją.

Šią lentelę ant kryžiaus pritvirtinę, pašventintą kryžių giesmėmis pagarbinę Pocelonių krašto žmonės ir jų svečiai vakarą tęsė „Perkūnkalnio“ bendruomenės namuose, kur vyko Gedulo ir vilties dienai prisiminti skirta bendrystės šventė.

„Tegu vilties mūsų gyvenime visada būna daugiau nei gedulo“, – linkėjo „Perkūnkalnio“ pirmininkė A. Jankauskienė, pasidžiaugusi, kad bendrystės vakare sulaukta ir svečių iš kaimyninės „Daugų krašto“ bendruomenės su pirmininke Raimonda Šilaliene, ir šviesią mintį nešančių atlikėjų iš sostinės. 

Jaukią vakaro nuotaiką kūrė „Perkūnkalnio“ saviveiklininkai, tremtinių dainomis nukėlę į tuos laikus, kai ramus kaimyniškas suėjimas buvo sunkiai įsivaizduojama prabanga, subtilia svajingų romansų ir eilių kompozicija visus sužavėjo į svečius atvykusios kaimynės iš Daugų – ansamblio „Suvingio banga“ atlikėjos su vadove Stase Maževičiene, o poetės Laimos Petronienės ir   dainų autorės bei atlikėjos Rasuolės Andriukaitienės žodžiai ir muzika „Perkūnlnio“ namus ir visus, tąvakar į juos susirinkusius, pripildė ypatingos šviesos, kuri nesisklaidė net ir vakarui temstant.

„Perkūnkalnis“ dėkoja visiems savo krašto žmonėms, kaimynams ir visiems svečiams už nuoširdų gebėjimą būti kartu.