Marcinkonių etnografiniui ansambliui -45! (Foto)

Rūta Averkienė

Šalyje žinomas Marcinkonių etnografinis ansamblis šiais metais švenčia keturiasdešimt penkerių metų jubiliejų. Į jubiliejinį koncertą, vykusį Marcinkonių kultūros centre, jubiliatų pasveikinti susirinko ne tik marcinkoniškiai, aplinkinių kaimų ansamblių dainininkai, giminaičiai, bet ir gausūs ansamblio gerbėjai.

Jubiliejinį koncertą marcinkoniškiai pradėjo ir visus žiūrovus pasveikino viena seniausių ansamblio dainų „Vai, pucine“. Ansamblietė Angelė Liuolienė padeklamavo pirmosios ansamblio vadovės Romos Petrušytės eilėraštį „Mano Marcinkonys“ .

Renginio vedėjai Rimutė Avižinienė ir Jonas Bajorūnas tautinėmis juostomis pagerbė tris nuo pat ansamblio pradžios iki dabar jame dalyvaujančius: audėjų audėją, šeimininkių šeimininkę Rožę Pačkauskienę, dainininkių dainininkę, grikinių babkų kepėją ir nepailstančią pasakotoją Juzę Česnulevičienę bei vieną aktyviausių dalyvių, geriausią polkos šokėją ir lūpinės armonikėlės muzikantą  Stasį Česnulevičių. Jiems ansambliečiai sudainavo „Oi, sakale, sakale“ . 

Ak, tos senovinės marcinkoniškių dainos! Kiekvienoje iš jų – vis kiti gyvenimai, kitos, neparašytos, istorijos. Apie tai jau keturiasdešimt penkerius metus, susibūrę  į ansamblį, dainuoja ir dainingiausi Marcinkonių kaimo žmonės. Žiemą ir vasarą, anksti ryte ir vėlų vakarą kaime gali išgirsti tas dainas, kurios jautriausias sielos stygas suvirpina. Jų klausė ne tik Marcinkonyse, Varėnos krašte, Dzūkijoje ar Lietuvoje. Marcinkonių kaimo dainorėlių melodijos skambėjo ir svečiose šalyse, net ir už Atlanto. Jeigu suskaičiuotų visus ansamblio koncertus, jų būtų daugiau kaip tūkstantis…

Apie tai į marcinkoniškių šventę susirinkusiems svečiams pasakojo dabartinė ansamblio vadovė Rimutė Avižinienė. Ji, septynioliktus metus besirūpinanti ansamblio reikalais ir drauge su juo dainuojanti, prisiminė ansamblio įsikūrimo pradžią. „…Vėlyvą 1971-ųjų rudenį, bibliotekos vedėjos Romos Petrušytės ir jos giminaičio, klojimo vakarų organizatoriaus, dainininko ir pasakoriaus Juozo Averkos paraginti, Genių kampe, Marytės ir Petro Miškinių namuose, ėmė rinktis marcinkoniškiai vakarais padainuot. Tai ir buvo pirmosios ansamblio repeticijos. Pradžioje ansamblyje dainavo dvidešimt penki marcinkoniškiai, vienu metu – net trisdešimt aštuoni, o šiuo metu jame dalyvauja devyniolika dainininkų, ansamblio muzikantas – Pranas Ulbinas. Pirmieji ansamblio vadovai buvo Roma Petrušytė ir Juozas Averka, vėliau ansamblį daug metų už rankos vedė Joana Serenčikienė, Marcinkonims ir ansambliui paaukojusi didžiąją dalį savo gyvenimo ir dalelę širdies. Per keturiasdešimt penkerius metus buvo surengta daugybė programų: „Šienapjūtės“, „Rugiapjūtės“, „Sekminių“, Prinaskų“, „Pragėrų“ ir kitos. Per tuos metus ansamblis pelnė daugybę apdovanojimų, o vienas vertingiausių – 2001-aisaisiais į Marcinkonių etnografinio ansamblio apdovanojimų aruodą nutūpusi „Aukso paukštė“.

Ansamblio jubiliejiniame koncerte į scenos vidurį buvo pakviesti buvę ilgamečiai vyresniosios kartos ansambliečiai: Jonė Cerebiejienė, Juzė Grigienė, Birutė ir Juozas Korsakai bei visi kada nors ansamblį lankę dalyviai. Jie visi drauge sudainavo ansamblio himną „…Toli girdėc, kur Marcinkonys gieda…“.

Buvo prisiminti ir tylos minute pagerbti visi, kurie jau išėjo į Nebūtį. 

Visoms mamoms ir močiutėms nuskambėjo iki sielos gelmių jautri daina „Dėkui, motula“ .

Buvusius ir esamus ansamblio dalyvius dzūkiškai pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta: „Labai svarbu, kad Jūs esat žinomi visoje Lietuvoje. Tačiau dar svarbiau, kad mes Marcinkonių neįsivaizduojam be Jūsų. Pas jus ir daina kitap, skardziau skamba, ir šposinat Jūs linksmiau. Linkiu, kad ir toliau tep gerai atstovautūt Varėnos kraštų, ir kad jūs dainos visadu skambėt“,– linkėjo meras. Jis ansambliui įteikė padėką linkėdamas, kad netrūktų dvasios stiprybės, entuziazmo, kad niekuomet neišsektų dainų šaltinis. Ansamblio vadovei Rimutei Avižinienei meras padėkojo už šaunų vadovavimą ansambliui ir įteikė padėką, o kiekvieną ansamblio dalyvį apdalino keramikės iš Prienų Aušros Deltuvienės sukurtais angeliukais.

Gražiausias dzūkiškas dainas dainuoti ne vieną šimtą metų ansambliečiams linkėjo Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška. 

Tądien pabuvoję Marcinkonių kultūros židinyje neabejotinai patyrė tikrą sielos šventę. Marcinkonyse susirinko beveik visas Dzūkijos krašto etnografinių ansamblių elitas. Marcinkoniškius su daina ir dovanomis sveikino ir viename dideliame būryje dainavo tikri šilų giesmininkai – Lynežerio, Margionių, Žiūrų etnografiniai ansambliai. Tos garbaus amžiaus moterys, pasidabinę baltomis skarelėmis ir dar baltesnėmis prijuostėmis, spindėjo tarsi tikri Dzūkijos perlai. Marcinkoniškius taip pat pagerbė Matuizų etnografinis ansamblis ir Druskininkų etnografinis ansamblis „Stadalėlė“.

Marcinkoniškiams smagiai pagrojo Varėnos krašto muzikantų kapela: Stasys Junda, Pranas Ulbinas, Danielius Taraila ir Alfredas Klimas, o prieš jų muzikavimą neatsilaikiusi „auksinė polkos pora“ – Juzė ir Stasys Česnulevičiai – sušoko savo garsiąją polkutę, kurios dėka ne viena pergalė polkos varžytuvėse pelnyta.

Marcinkoniškius pasveikino Seimo narys Gediminas Jakavonis ir Varėnos rajono savivaldybės tarybos narys Algis Miškinis. 

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojos Lina Černiauskienė ir Virginija Pugačiauskienė dėkojo už dvidešimt penkerius metus trunkančią parko ir ansamblio bendrystę ir kiekvienam ansambliečiui dovanų įteikė po knygą „Didžiųjų girių apsupty“.

Ansamblio dainininkus pasveikino ir ilgų gyvavimo metų linkėjo šviesaus atminimo ilgametės ansamblio vadovės Joanos Serenčikienės dukra Rasa Budnikienė.

Buvusi ansamblietė Onutė Grigaitė kiekvienam dainininkui padovanojo menininkės Gražinos Didelytės sukurtą atviruką, kuriame užrašyti buvusios ilgametės ansamblio dalyvės Marijos Gaidienės žodžiai: „Būdavo kur aini, ty giedzi, ir savo dziaugsmus, ir širdzies sopulius ton giesmėn inpindamas. Širdzį gal kadu ir kap raplėm spaudia, ale cik neduodzi valios ašarom. Išsigiedzi iš dūšios, žūrėk, tas kalnas nog krūcinės ir nuslanka..“. Ji linkėjo, kad tų sopulių nebūtų nei ansambliečiams, nei jų dainų klausantiems žmonėms.

Padėkos dovaną – ant lininio rankšluosčio naminės duonos kepalą – ansambliui padovanojo Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. Jubiliatai sulaukė daugybės sveikinimų išvaikų, anūkų, giminaičių.

Daugybė autentiškų ansamblio dainų tądien virpino žiūrovų širdis, o pabaigai buvo skambiai sudainuota „Pavasario dzienelį sėjau žalių rūtelį“.

Po jubiliejinio ansamblio koncerto dar ilgai Marcinkonyse netilo dzūkiškos dainos ir linksmybės. Kokie vaišingi ir linksmi marcinkoniškiai, buvo galima įsitikinti ir iki nakties trukusioje linksmoje vakaronėje.