Žiūrų etnografiniam ansambliui – 45! (Foto)

„Tai Žiūrų slaunas kaimas…“

Rūta Averkienė

 Šiais žodžiais prasideda viena iš daugybės autentiškų paties seniausio mūsų rajone Žiūrų etnografinio ansamblio dainų. O kad jis tikrai slaunas, liudija ne tik šį kaimą Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinę kaimo dainininkai, čia gyvenantys darbštūs žmonės, šaunios audėjos. 

Neseniai Žiūrų kaimo apylinkės iki vėlumos aidėjo nuo dzūkiškų dainų – į ansamblio keturiasdešimt penkerių metų jubiliejaus šventę, vykusią bendruomenės namuose, gausiai susirinko dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę. 

Nuo senų senovės Žiūruose gyvenantys žmonės buvo tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Jie saugojo ir tebesaugo savo tradicijas, amatus ir dainuoja nuostabias dainas. Žiūriškiai vieni pirmųjų nušluostė užmaršties dulkes nuo senovinių dzūkų dainų skrynios. Atvėrė jos dangtį, ir joje esantys dzūkiški perlai po visą Lietuvą pabiro. 

Prieš keturiasdešimt penkerius metus įsikūręs etnografinis ansamblis šiandien garsus visoje Lietuvoje, o jo atliekamos dainos pasklido po atokiausius kampelius. Džiugu, kad ansamblio moterys ir keli vyrai dainuoja iki šiol: Marcelė Paulauskienė, Pranė Pigagienė, Elena Česnulevičienė, Ona Rauluškevičienė, Ona Pigagienė, Janė Čirienė, Ona Česnulienė, Dana Alubauskienė, Pranė Česnulevičienė, Petras Česnulevičius ir Bronius Čiras. Ir šiandien ne vienam suvirpa sielos stygos klausant jų atliekamų senovinių dainų, kurios nuo seno skamba bene gražiau negu kituose dzūkų kaimuose.

Tai dar kartą paliudijo jubiliejinė ansamblio šventė, kuri prasidėjo, kai baltai pasidabinusios kaimo moterys ir vyrai pro ąžuolo lapais apipintus vartus dainuodami „Per laukų ajau“  įėjo į bendruomenės namus. Ją vedė Lina Būdienė ir Jonas Bajoriūnas. 

Anapilin išėję ansambliečiai buvo pagerbti tylos minute, jų atminimui uždegtos žvakutės ant jų kapelių ir prie didžiojo kaimo kryžiaus. 

Su švente kaimo gyventojus ir svečius dzūkiškai pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. „Labų dzienų, ansambliečiai, žiūriškiai ir aplinkinių kaimų žmonės. Žiūrų ansamblis inžiebė dzidelį kibirkščį ne cik aplinkinių kaimų žmonėm susbūrc dainuoc, bet ir visai Lietuvai. Dėka ansamblio Lietuvon žinomas ir Žiūrų kaimas. Ar cia šalciniai kitoki teka, ar sutarimas tarp jūs dzidesnis, kad daina ciek metų liejas savaime. Buvo ir okupacija, tremtys, pokario žiaurumai, bet tikėjimas gyvenimu ir pasitikėjimas savo jėgom macyc ir lėmė, kad cia laisvai skamba dainos. Linkiu ir toliau išsaugoc ir seniem, ir jauniem, ir žentam, ir marciom tų Žiūrų kaimo dvasių ir puoselėc savo kaimų“, – linkėjo meras ir įteikė padėką su linkėjimu niekada nepavargti, dainų nepristigti ir su visais dalintis tuo, kas autentiška ir tikra. 

Ansamblio vadovei Marcelei Paulauskienei meras padėkojo už šaunų vadovavimą ansambliui ir įteikė padėką, o kiekvieną ansamblio dalyvį apdalino keramikės iš Prienų Aušros Deltuvienės sukurtais angeliukais.

Žiūrų ansamblio dainininkus pasveikino ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vilma Miškinienė, kurią su šiuo kaimu sieja ypatingas ryšys – čia yra jos giminės šaknys.

Marcinkonių parapijos klebonas Povilas Paukštė linkėjo Žiūrų kaimo žmonėms iš lūpų į lūpas ateities kartoms perduoti tai, kad autentiška ir tikra.

Unikalias Žiūrų kaimo dainas dainuojantis Senosios Varėnos Andriaus Ryliškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis „Serbenta“, vadovaujamas iš Žiūrų kilusios Irenos Naujūnienės, jubiliatus pasveikino dainomis ir liaudišku šokiu, o ansamblio vadovė Irena sakė, kad iš savo tėvelių bei kitų kaimo žmonių išmoktos dainos, kurias dabar dainuoja neseniai penkiolikos metų jubiliejų atšventusi „ Serbenta“, yra jos sėkmės priežastis.

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška ansambliečiams linkėjo gražiausias dzūkiškas dainas dainuoti ne vieną šimtą metų.

Kad Žiūruose dainuoja ne tik vaikai, anūkai, bet ir proanūkiai, paliudijo Saulė Miškinytė, padainavusi liaudišką dainą „Kap aš buvau maža“.

Žiūriškius pasveikino Seimo narys Vidas Mikalauskas.

Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja Jūratė Šemetaitė pasidžiaugė, kad kiekvienąkart susitikimas su šiuo ansambliu yra ypatingas, nes kiekvieną kartą išgirsta vis naujų dainų. Ji sakė, kad Žiūrų kaimo daina neturi teisės numirti ir linkėjo jaunesniesiems žiūriškiams būtų ansamblio dainų perėmėjais. 

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis sakė, kad Dzūkijos nacionalinio parko tikrai nebūtų buvę, jei ne čia gyvenantys dzūkai su savo tradicijomis, dainavimu, atvira širdimi. „Esame nuoširdžiai dėkingi, kad čia dirbam ir randam prasmę. Žiūrų ansamblio jubiliejus – istorinis įvykis, nes jaunesnė karta tikriausiai tokių švenčių nepatirs. Tačiau išgirdus, kaip Žiūruose dainuoja vaikai ir anūkai, supranti, kad Žiūrų kaimo daina gyvuoja ir gyvuos“. Kiekvienam ansambliečiui E. Drobelis dovanų įteikė po knygą „Didžiųjų girių apsupty“.

Į gražią, jubiliejinę žiūriškių šventę atvyko gausus būrys ansamblio narių vaikų ir provaikaičių. Jie sudainavo „Dėkui, motula“.  Dar kartą paklausyti ansambliečių atliekamų dainų atėjo vietiniai ir kaimyninių apylinkių gyventojai, taip pat į kaimą paviešėti atvykę žmonės.

Į Žiūrus ne tik padainuoti, bet ir su artimiausiais kaimynais pabendrauti atvažiavo Marcinkonių ir Margionių kaimų etnografinių ansamblių dainininkai.

Jubiliejinio koncerto pabaigoje ansambliečiai drauge su vaikais ir provaikaičiais sudainavo ansamblio himną „Tai Žiūrų slaunas kaimas“.

Po jubiliejinio ansamblio koncerto dar ilgai Žiūruose netilo dainos ir linksmybės, netrūko dzūkiškų vaišių, ansambliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai prisiminė pačias įdomiausias su ansamblio gyvavimu susijusias akimirkas.

Pabandykime nušluostyti istorijos dulkes… 1970 m. rudenį Jonas Trinkūnas organizavo ekspediciją Žiūrų kaime, kur kartu su studentais iš kaimo žmonių užrašinėjo dainas. Vieną vakarą, geriausius pateikėjus pakvietus į vieną trobą, kaimo žmonės uždainavo taip, kaip atrodo jau keliasdešimt metų kartu dainuotų. Ekspedicijos organizatoriaus paraginti dainininkai rinkosi dažniau ir dažniau – taip pamažu susibūrė etnografinis ansamblis. 1971 m., J. Trinkūno kvietimu, Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pirmą kartą pasirodė pilnutėlėje Vilniaus universiteto Didžiojoje salėje. Pasirodymai pirmuosiuose koncertuose Vilniuje, Kaune, Gardine 1972 m. padėjo kolektyvui pelnyti geriausio Varėnos rajono etnografinio ansamblio vardą. 1974 m. koncertuota ir Rumšiškėse, Liaudies buities muziejaus atidaryme. Kartu su Žiūrais pajudėjo ir kiti dainingi Dzūkijos kaimai. Per trumpą laiką (1971–1972 m.) Dzūkijos regione susikūrė daug etnografinių ansamblių.

Žiūrų folkloro ansamblio vairą pradžioje padėjo sukti mokytojas Pranas Kalanta (pirmasis kolektyvo vadovas), o pagrindinė dainų vedančioji, repeticijų, programų ir išvykų iniciatorė bei organizatorė buvo ir iki šiol tebėra bibliotekininke dirbusi Marcelė Paulauskienė. Ji nuo 1974 m. iki šiol vadovauja ansambliui. Bibliotekininkė, tuomet trisdešimtmetė, bendrai dainai gebėjo suburti ir savo bendraamžes, ir vyresnius, jau senokai Anapilin išėjusius, kaimo dainininkus, kurie iki šiol vadinami „mūsų senieji, mūsų garbieji“. Tai ir Petras Zalanskas iš Mardasavo, ir Cecilija Pigagienė bei Ona Siauraitienė iš Bižų, ir kiti, kurių dainos mėgstamos ir gerbiamos dabartinių ansambliečių. 

Beveik visi Žiūrų ansamblio žmonės buvo ir yra puikūs dainininkai, pasakotojai, papročių pateikėjai. Raudoti mokėjo visos moterys. 

Reikšmingiausias įvykis kolektyvo istorijoje – 2005 m. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis buvo įvardintas geriausiu 2004 m. kaimo folkloro ansambliu (nominacija įsteigta Lietuvos liaudies kultūros centro) ir apdovanotas ,,Aukso paukštės“ statulėle.

Žiūrų kaimo dainos skamba LTV filmuose, radijo laidose, garso publikacijose: 1972 m. išleistoje garso plokštelėje „Žiūrų etnografinis ansamblis. Vainikų pynimo programa“, 1996 m.  –  to paties pavadinimo garsajuostėje, o senovinis vestuvių folkloras įrašytas 1999 m. į garsajuostę „Ir prapuolė ma dalalė.“ 2008 m. išleista kompaktinė plokštelė  „Aš kelaliu keliavau“.

Ansamblio repertuaras, parengtos programos ne kartą dokumentuotos įvairių etninį paveldą kaupiančių institucijų ir asmenų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinių bendradarbių, Varėnos rajono kultūros įstaigų darbuotojų.

Ansamblio vadovė Marcelė Paulauskienė – viena iš tų dainingųjų dzūkių, kuri sako: „Liūdna man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu“. Ji moka daugiau kaip pusantro šimto senųjų dzūkiškų dainų, įvairiausių dzūkiškų pasakojimų. 2001 m. M.Paulauskienei įteiktas Varėnos kultūros ir meno tarybos įsteigtas rajono kultūrai nusipelniusių žmonių apdovanojimas – „Sidabrinės bitės” ženklas ir Savivaldybės kultūros premija. 2009 m. Marcelė Paulauskienė už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija. Visuomenei buvo pristatyta jos dainų ir tautosakos rinktinė „Kur tas šaltinėlis, kur aš jauna gėriau“. Jos surinkta ir pateikta etnografinė bei tautosakinė medžiaga – didžiulis tradicinės kultūros turtas, atspindintis ne tik josios paveldą, bet ir šiandien Žiūrų krašte gyvuojančią tradiciją. 

Visi, kas nori pajusti tikrąją šio krašto dainų dvasią, dzūkiškos melodijos ir gražios tarmiškos kalbos grožį, tegu užsuką į senąjį Žiūrų kaimą – Marcelė Paulauskienė kartu su kaimo moterimis ir vyrais mielai padainuos.

Šie Žiūrų kaimo žmonės – dainuojantys, šokantys, kuriantys – vienas didžiausių Varėnos krašto turtų. Jų dėka vienas gražiausių Lietuvos kampelių dar išsaugojo savitą gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas.

Tikime, kad ansamblis dar ilgai gyvuos, dar aplankys ne vieną Lietuvos kampelį ir svečią šalį, sušildys širdis, savo senelių ir tėvų dainas perduos jaunimui.