Etnokultūros vertybių puoselėtojai Merkinėje (foto)

Varėnos rajone esantis Merkinės miestelis pavargusiusnuo intensyvaus gyvenimo ritmo ir trokštančius naujų atradimų viliojaramybe, nuostabia gamtair garsia bei didinga praeitimi. Ši viena seniausių Lietuvos gyvenamųjų vietovių, kadaise buvusi įtraukta į svarbiausių Rytų Europos miestų sąrašą (XIV a.), šiandien gali didžiuotis ne tik gausiu kultūros paveldu, bet ir viena iš jį puoselėjančių bendruomenių – Merkinės jaunimo etnokultūros klubu „Kukumbalis“. Šio kolektyvo nariai vis keičiasi –užaugę, baigę mokyklą didžioji dalis jaunuolių bent jau keleriems metams pasklinda po didesnius Lietuvos miestus ar kitas pasaulio šalis, tačiau to, ką jiems suteikė „Kukumbalis“, nepamiršta – saugo tai viduje, kad ir kur būtų. Tai – meilė gimtajam kraštui, pagarba senosioms lietuvių tradicijoms ir atsakomybės už jų išsaugojimą jausmas. Kaip pavyksta jaunimui perduoti šias vertybes, papasakojo viena iš „Kukumbalio“ įkūrėjų Rita Černiauskienė. 

Kaip atsirado ir kam skirtas „Kukumbalis“

2001 metais steigdami visuomeninę organizaciją – Merkinės jaunimo etnokultūros klubą „Kukumbalis“ – pedagogais Merkinėje dirbantys Rita ir Vytautas Černiauskai išsikėlė tikslą geriau pažinti Lietuvos etninę kultūrą, orientuojantis į Dzūkijos etninį regioną, jaučiant atsakomybę už tradicinės kultūros likimą ir jos integraciją į modernųjį gyvenimą. „Kukumbalis“ – tai jaunimo, gyvenančio, besimokančio, dirbančio Merkinėje arba gyvenančio Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, savanoriškas susivienijimas siekiant geriau pažinti Dzūkijos etninę kultūrą. 

Įdomu tai, kad patiems „Kukumbalio“ įkūrėjams Merkinė nėra gimtasis kraštas. V. Černiauskas gimė Vilniuje ir tik vėliau su tėvais ir broliais persikėlė gyventi į Merkinę. Išvykęs studijuoti į Vilnių, sutiko Ritą, ir atgalį Merkinę grįžo nebe vienas. 

„Merkinė yra ypatinga, tai istorinė žemė. Labai graži, primenanti kurortą. Kai nuvažiuoji kitur, pamatai to krašto grožį, bet Merkinės grožis kiekvienam merkiniškiui yra toks brangus, kad ilgainiui net ir būdamas užeivis šį miestelį pamilsti kaip gimtąjį“, –  itin gražiai apie savo vyro mylimą kraštą atsiliepia R. Černiauskienė.

Vos tik nusprendus vykti gyventi ir dirbti į Merkinę, Ritos ir Vytauto galvose rezgėsi planas kurti savo kolektyvą. Prieš tai R. Černiauskienė 10 metų lankė Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“, buvoZitos Kelmickaitės mokinė. Besiruošdama Vilnių iškeisti į nedidelį Dzūkijos miestelį,R. Černiauskienė pirmiausia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyve prisirinko autentiškųMerkinės krašto dainų, pasakojimų. Pradėjusi dirbti šio miestelio gimnazijoje lietuvių ir etnokultūros mokytoja, vadovaudama folkloro būreliui,po truputį ėmė kalbinti moksleivius. Į pirmąją jos su vyru organizuotą vakaronę sukvietė mokyklos, kitų įstaigų darbuotojus su vaikais. „2000 m. gruodį, subūrę dešimtis šeimų, pirmąkart Merkinėje prieš pat šventes surengėme vakaronę – Kūčių stalo repeticiją, – prisimena Rita. – Visi labai džiaugėsi, kad puoselėjamas senasis paveldas, kad vaikai dainuoja senąsias dainas. Buvo labai gražu. Pagalvojome, kad galėtume būti kolektyvas.“

Kolektyvo pavadinimas, pasak R. Černiauskienės, pirmojo susibūrimo dieną gimė natūraliai. Kukumbalis – Merkinėje esančios aukštapelkės mitologinis pavadinimas, kuris reiškia „kukųbala“ (kuku gali būti vadinamaskaukas, kuris nešioja turtą į namus, bet atneša ne pinigus, o daiktus, arba klajojanti vėlė, įstrigusi tarp šio ir ano pasaulio). Merkinės krašte toks etnokultūros klubas, kaip nepriklausoma organizacija, yra pirmas ir kol kas vienintelis. 

„Kukumbalį“ lanko įvairaus amžiaus vaikai ir jaunimas. „Iš pat pradžių iškėlėme sąlygą, kad jeigu vaikui nėra 12–14 metų, su juo turi ateiti ir kas nors iš vyresniųjų. Taip mūsų klubas ilgainiui virto šeimų klubu“, – pasakoja R. Černiauskienė.

Įvairiapusė veikla 

„Kukumbalio“ veikla įvairiapusė – tai ne tik liaudies dainų dainavimas susibūrus kartą per savaitę, bet ir tradicinių kalendorinių švenčių šventimas laikantis baltiškų papročių, dviračių žygiai, kuriuos organizuoja V. Černiauskas, folkloriniai ir dainuojamosios poezijos koncertai… 

Dainuojamoji poezija ilgą laiką gyvavo kaip atskira „Kukumbalio“ šaka. Tai buvo atskiras keturių žmonių (V. Černiauskas su dviem savo broliais ir žmona) kolektyvas. Iš pradžių Vytautas aranžuodavo liaudiškas Merkinės krašto dainas, o vėliau ėmė kurti pats. Ir kuria iki šiol. 

„Kukumbalis“ nuo veiklos pradžios yra surengęs koncertus ne tik Merkinėje, bet ir Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Alytuje, Radviliškyje, Lazdijuose, Varėnoje ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat užsienyje – Romoje, Punske. 

Kaip minėta, „Kukumbalis“ organizuojair švenčia kalendorines šventes: advento vakarones, Kūčių stalo repeticiją, Užgavėnes, Rasas, Jorės šventę ir kt. „Jaunimo ypač pamėgtos Jorės ir Rasų šventės.Taip pat itin gražus renginys – advento vakaronė, – pasakoja R. Černiauskienė. – Per adventą kas savaitę susirenkame į repeticiją ir dainuojame to laikotarpio dainas, žaidžiame žaidimus, prisimename papročius. Būtinai organizuojame ir šventinį vakarą:pasipuošiame „Kukumbalio“ drabužiais, sueiname draugėn ir linksminamės be jokių žiūrovų (anksčiau dalyvaudavo ir tėveliai), nes norime, kad vaikaisuvoktų, jog šventė yra rengiama sau ir jai reikia tinkamai pasiruošti, nusiteikti. Jaunimui parodome, kad gražiai ir linksmai galima švęsti su folkloru ir be jokių svaigalų.“

Dar viena graži „Kukumbalio“ tradicija – Jurginių šventimas balandžio mėnesį. Šventės dieną gamtoje kepama ir skanaujama kiaušinienė, žaidžiami įvairūs lauko žaidimai. „Tai susiję su sena Merkinės krašto tradicija, tikėjimu: namų šeimininkas per Jurgines apeidavo savo laukus ir lauko pakrašty kepdavo kiaušinienę. Kiaušinis – vaisingumo simbolis, tikėta, kad valgydamas kiaušinienę pažadini vaisingumo jėgas, kurios lemia geresnį derlių“, – paaiškina R. Černiauskienė. 

„Kukumbalio“ užsiėmimus nuolat lanko apie 20 žmonių, daugiausia vaikai. „Bėgant metams, vieni ateina, kiti išeina. Gaila, kad kai tik užsiaugini kartą, dvyliktoje klasėje turi juos paleisti. Tačiau džiugina tai, kad buvę „Kukumbalio“ kolektyvo nariai atvyksta į kai kurias mūsų šventes. Štai neseniai kartu šventėme Rasas. Daugiausia susirinko „Kukumbalio“ senbuvių, atvykusių specialiai dėl šventės ir padėjusių jai ruoštis.“ 

R. ir V. Černiauskai kasmet rengia gražią vakaronę Vilniaus licėjaus moksleiviams, į kurią susirenka ir klubo senbuviai, besimokantys ar dirbantys sostinėje. Tai būna ir savotiškas „Kukumbalio“ susitikimas.

Kolektyvo įkūrėjai vaikus ir jaunimą ne tik supažindina su lietuvių etnokultūra, bet ir plečia jų akiratį savo organizuojamose kelionėse po Lietuvą ir užsienio šalis. Su „Kukumbaliu“ vykstama į Latviją, ypač pamėgtą Lenkiją. Praėjusiais metais lankytasi ir Prancūzijoje. Kad ir kur keliautų, kolektyvo įkūrėjai stengiasi ieškoti etnokultūrinės dvasios.

Priartina folklorą prie vaikų 

Kuo jaunimą traukia „Kukumbalio“ veikla? Į šį klausimą padeda atsakyti pažintis su klubo vadovais. Jų mokėjimas bendrauti su jaunimu, tikėjimas tuo, ką jie daro, gebėjimas vaikamssuprantamai paaiškintikiekvienos šventės, atliekamų veiksmų ir dainų prasmę – Vytauto ir Ritos stiprybė. Net ir mažyliai noriai dalyvauja „Kukumbalio“ šventėse, su smalsumu ir susidomėjimu atlikdami svarbiausias jų apeigas. „Itin graži buvo šių metų Rasos šventė, kurioje dalyvavo nepaprastai daug mažų vaikų. Jie čia labai gerai jautėsi. Nuoširdžiai klausėsi, kas pasakojama, valgė duoną, kurią aukojame ir kuria dalijamės… Buvo gera matyti, kaip su jais bendrauja tėveliai, kaip šie stengiasi rodyti vaikams pavyzdį. Tai ir buvo gražiausia“, – Rasos šventės įspūdžiais dalijasi R. Černiauskienė. Paminėtina, kad šioje šventėje dalyvavo irLietuvos gamta susižavėjęjaponai, taip pat lietuviai iš Amerikos. 

Priartinti folklorą prie vaikų „Kukumbalyje“ stengiamasi pasirenkant atitinkamą repertuarą, į folklorą žiūrint kaip į žaidimo formą, įtraukiant įvairių linksmybių. „Renkame repertuarą, kuris būtų nuotaikingas, gyvas. Kai vaikus prisipratiname per žaidimus, linksmybes, tada galime mokytis ir rimtesnių dalykų, – vieną iš vaikų sudominimo folkloru metodų atskleidžia kolektyvo vadovė. – Šiuo metu dainuojame net sutartines. Nors tai nėra būdinga Dzūkijai, bet vaikai jau taip patobulėjo, kadyra pajėgūs jas atlikti.“ Dalis dainų atliekama akompanuojant gitara – vaikams tai irgi labai patinka. 

R. Černiauskienė džiaugiasi vaikų ir jaunimo imlumu, noru gilintis į savojo krašto tradicijas, jas ne tik žinoti, bet ir suprasti. Jos manymu, dabartinė jaunoji karta neleis senosioms tradicijoms išnykti iš lietuvių gyvenimo. 

Dainavimas – tarsi terapija 

Su vaikais „Kukumbalyje“ R. ir V. Černiauskai dirba jau 15 metų. Tai – savanoriška veikla, už kurią jie negauna jokio atlygio. Paklausta, ar nekyla minčių savo laisvalaikį skirti kam nors kitam ir šią veiklą nutraukti, Rita atvirauja: „Be abejo, tokių minčių būdavo. Ir vis dar būna. Ypač kai po darbo jautiesi labai pavargęs ir nieko nenori. Bet nueini į repeticiją ir pasikrauni energijos visai savaitei. Dainavimas yra nuostabi terapija.“

Pašnekovė dvejoja, ar būtų tapusi tokio kolektyvo vadove, jeigu nebūtų turėjusi dainavimo folkloro ansamblyje patirties. Ji su malonumu prisimena žmones, kurie ne tik atvėrė jai lietuvių folkloro lobyną, bet ir davė išmintingų patarimų. „Kukumbalio“ vadovė su susižavėjimu pasakoja apie vieną savo gimtojo Aukštelkų kaimo (Radviliškio r.) moterį, kuri buvo jos pateikėja renkant medžiagą bakalauro darbui Vilniaus universitete. „Ši močiutė man buvo folkloro mokykla, – teigia R. Černiauskienė. – Ji daug pasakodavo apie savo gyvenimą, tuoj pat pasakojimus iliustruodama liaudies dainomis. Tos dainos jai padėjo gyventi. Ši moteris buvo gimusi dainavimui, buvimui tarp žmonių. Iš jos esu gavusi daug gražių patarimų, kaip reikia gyventi, ir jų laikausi. Kartą ji man palinkėjo, kad gaučiau gyvenime vyrą, kuris nebūtų žemės kurmis. Taip ir atsitiko.“

„Kukumbalio“ darbai plačiajai visuomenei 

Nors per 15 metų puoselėjant etnokultūrą Merkinės krašte nuveikta išties daug, R. Černiauskienė bene labiausiai džiaugiasi, kad pavyko suburti kolektyvą, kuriame rinktųsi šeimos. Dar vienas pašnekovei itin džiugus „Kukumbalio“ veiklos rezultatas – išleistos trys autentiško ir aranžuoto folkloro kompaktinės plokštelės („Merkinės dainos ir šokiai“ (2002), „Anmarelių kraštelio“ (2006), „Dainuoja Kukumbalis“ (2011) ir minint klubo dešimtmetį surengtas koncertas, sutraukęs kelis šimtus klausytojų. 

Tarp itin reikšmingų darbų paminėtina ir „Kukumbalio“ išleista knyga „Merkinės lopšinės ir žadinimai“, kurios pagrindu tapo vienos iš R. Černiauskienės mokinių filologinio konkurso darbas. Prie knygos prisidėjo „Kukumbalio“ vaikai, rinkdami tautosakos medžiagą Merkinės apylinkėse.

Skirtingi merkiniškių keliai, tačiau panašios vertybės 

Nors daug Merkinės jaunimo baigę mokyklą išvažiuoja į didesnius miestus, tačiau kai kurie vis dėlto pasiduoda ypatingai šios vietovės traukai ir sugrįžta arba skiria jai ypatingą dėmesį. R. Černiauskienė pateikia puikų pavyzdį: „Turime nuostabų mūsų buvusį mokinį istoriką Žygimantą Buržinską. Dabar jiskartu su Merkinės krašto muziejaus direktoriumi Mindaugu Černiausku rūpinasi miestelio rotušės likimu. Kaip tik muziejaus rūpesčiu Žygimantas savo bakalauro darbo pagrindu išleido knygą „Merkinės rotušė“. Šiuo metu baigė magistrantūrą, minėtąją temą gvildena toliau ir ketina tęsti mokslus doktorantūroje. Trumpai tariant, mes turime žmogų, kuris gimė, užaugo Merkinėje, kuris ją myli ir kelia jos istoriją. Jeigu jauni žmonės atstatys rotušę, Merkinė atgims.“

Prakalbus apie jaunimo migraciją ir emigraciją iš šalies, R. Černiauskienė teigia jaunimo judėjimą vertinanti teigiamai. „Kad suprastum, ko nori, pirmiausia turi išvažiuoti iš savo namų. Arba suprasi, kad nori grįžti į juos, arba savo patirtį pritaikysi kur nors kitur. Mano požiūris į emigraciją, kaip į patirties įgijimą, yra pozityvus. Ir jeigu žmogus jaučiasi savo šaly nereikalingas, jeigu save realizuoja kitur, kodėl gi ne?..“ – svarsto R. Černiauskienė. Vis dėlto jai labai įstrigusi vienos pirmųjų „Kukumbalio“ dalyvių, kuri karjeros siekia Anglijoje, mintis: „Brolis, mama, tėtis atvažiuoja. Tėvynės juk neatsiveši.“ 

Pašnekovė prisimena, kad šios merginos brolis, taip pat lankęs etnokultūros klubą, savo vestuves iškėlė Merkinėje ir kaip svečius bei muzikantus į jas pakvietė „Kukumbalio“ kolektyvą. „Šiuolaikinis modernus vestuvių organizatorius labai stebėjosi, kad gali būti tokios vestuvės ir tokie muzikantai“, – pasakoja pašnekovė. Baigiant emigracijos temą, ji užsimena, kad šis jaunuolis su žmona taip pat buvo išvykęs į užsienį, tačiau dabar gyvena Lietuvoje. 

Laimei susikurti didelių miestų nereikia 

R. Černiauskienė prisipažįsta, kad iš pradžių buvo kilusių dvejonių dėl savo pasirinkimo baigus magistrantūros studijas Vilniuje važiuoti dirbti į nedidelį miestelį. Vis dėlto ramus gyvenimas, natūrali kaimo aplinka, jos manymu, yra bene didžiausi mažo krašto pranašumai. Gyvenimas didmiestyje ar kitoje šalyje garantuoti laimės negali. „Jeigu darai tai, kuo tiki, tai gali gyventi nors ir vienkiemyje, miške ir vis tiek jaustis laimingas. O juk tai žmogui yra svarbiausia“, –teigiaetnokultūros puoselėtoja, laimę radusi jaukiame Merkinės miestelyje. 

Inga Nanartonytė

„Kukumbalio“ archyvo nuotraukos