Lietuvos šimtmečiui paminėti Varėnoje – šnektų žodynas

Danutė Valentukevičienė

Varėniškiai gali džiaugtis ne tik puoselėjama etnokultūra, bet ir svarbiu lingvistinio gyvenimo faktu – pagaliau turime savo šnektų žodyną!.. 

2017 m. sausio mėnesį Lietuvių kalbos institutas išleido Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyną. Jo sudarytojos – dr. Asta Leskauskaitė ir dr. Vilija Ragaišienė. Visuomenei žodynas buvo pristatytas vasario 7 d. Vilniaus mokytojų namuose, o š. m. gegužės 26 d. žodyno sutiktuvės įvyks Varėnoje vyksiančiame folkloro festivalyje „Dzūkų godos“, skirtame Lietuvos šimtmečiui paminėti. Renginyje dalyvaus ir žodyno sudarytojos A. Leskauskaitė ir V. Ragaišienė.

Tarminio žodyno išleidimas – svarbus įvykis tautos gyvenime, o ypač reikšmingas mokslui ir kultūrai. Lietuvoje iki šiol turime 15 tarminių žodynų. Iš jų tik 2 skirti pietų aukštaičių šnektoms – 1988 m. išleistas Gertrūdos Naktinienės, Aldonos Paulauskienės, Vytauto Vitkausko Druskininkų tarmės žodynas ir 2017 m. – A. Leskauskaitės ir V. Ragaišienės Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno pirmasis tomas (A–M).

Svarbu pabrėžti, kad tokio masto leksikografinių darbų, kaip minėtieji žodynai, Pietų aukštaičių šnektoms tyrinėti labai trūko. Druskininkų tarmės žodyne, išleistame prieš tris dešimtmečius, pateikiama nedidelės geografinės teritorijos, t. y. vietovių apie Druskininkus, senoji baltiškoji leksika bei iš kontaktų su gretimais slavais įgytieji žodžiai. Kalbininkės A. Leskauskaitė ir V. Ragaišienė praplėtė lietuvių tarminių žodynų geografines ribas, į Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyną įtraukusios Varėnos rajono – Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijos vakarinės dalies šnektų medžiagą. Abu minėtieji leksikografiniai darbai priklauso išsamiųjų tarminių žodynų tipui, t. y., žodynuose teikiama tam tikro ploto leksikos sistema, atskleidžiami šnektų savitumai visuose kalbos lygmenyse. Nors žodynų leidimą skiria kelios dešimtys metų, bet jie puikiai papildo vienas kitą, iliustruodami pietų aukštaičių patarmės raidą ir pokyčius. Druskininkų tarmės žodynas, kuriam medžiaga rinkta XX a. viduryje, rodo to laikmečio Druskininkų šnektų padėtį, išlaikytą morfologinę sistemą, leksikos ir fonetikos įvairumą. Bene didžiausias Druskininkų tarmės žodyno trūkumas – negausus iliustracinių sakinių užrašymas supaprastinta fonetine transkripcija, minimali kirčiavimo variantų apžvalga. Tokių trūkumų Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne išvengta.

Žodyno sudarytojos brangina kiekvieną žodį, todėl iliustracinius pavyzdžius pateikia išsamia fonetine transkripcija, nurodo kirčiavimo variantus, žymi net kiekvieną kaimą, kur žodis užrašytas, nustato šnektos skirtybes ir t. t. Medžiagos tikrumas, autentiškumas, kalbos gyvumas nekelia abejonių. Tyrinėjant bet kokią fonetinės sistemos, lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, istorinės gramatikos problemą, be žodyno išsiversti būtų keblu.

Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne skelbiama gausi medžiaga, surinkta šio amžiaus pradžioje dialektologinėse ekspedicijose, taip pat pateikiama pavyzdžių iš 1964–1972, 1984, 2011, 2012, 2014 metų garso įrašų ir senųjų rankraštinių tekstų, „Lietuvių kalbos žodyno“ papildymų kartotekos. Taigi, dialektologinę medžiagą rinko gausus būrys kalbininkų, bet tikrieji žodyno kūrėjai – Varėnos rajono gyventojai, autentiškos medžiagos pateikėjai beveik iš 30 kaimų: Marcinkonių, Grybaulios, Kabelių, Ašašninkų, Musteikos, Šklėrių, Dubičių, Mardasavo, Panočių, Rudnios, Žiūrų, Bižų, Piesčių, Šilinių ir kt.

 Nykstant kaimams, senstant bendruomenėms prarandama dalis krašto istorijos ir kultūros. Remiantis kalbininkų atlikto geolingvistinio ir sociolingvistinio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad pietinių pietų aukštaičių šnektos paklūsta bendrai nykimo tendencijai, nes skiriant vietoves, kurių tolesnio tarminio gyvybingumo perspektyvos pesimistinės, išsiskiria nykstanti pietų aukštaičių patarmė. Kai kur (Bižuose, Piesčiuose, Šiliniuose ir kt.) vietinių gyventojų nebėra arba yra vos vienas ar keli. Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne pateikiama ne tik didžiųjų, bet ir išnykusių ar baigiančių sunykti kaimų kalbos duomenys. Tai tarsi paminklas išnykusiems kaimams.

                      Kalbant apie minėto leksikografinio darbo svarbą būtina paminėti, kad Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne, kalbininko Antano Balašaičioteigimu, pateikta žodžių, kurie neįtraukti į Lietuvių kalbos žodyną (A. Balašaitis – vienas iš Lietuvių kalbos žodyno rengėjų ir redaktorių). Tai tik įrodo regiono turtingumą ir savitą kalbos sistemą, išsaugojusią ir archajiškų, ir naujų kalbos ypatybių. Kita vertus, netylančios kalbininkų diskusijos dėl jotvingių kalbos rekonstrukcijos ir vadinamųjų jotvingių kalbos reliktų, fiksuojamų pietinėse pietų aukštaičių šnektose, kelia daugybę klausimų dėl buvusio kalbos sluoksnio ir kalbos vidinių pokyčių.

                      Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas skirtas ne tik kalbininkams. Vertingos medžiagos žodyne ras kultūros darbuotojai, mokytojai, istorikai ir visi tie, kam svarbi gimtojo krašto kalba ir žmonės.