Varėnoje pristatyta knyga „Šoka šarka ir genys. Dzūkijos kaimo autentiški vaikų žaidimai“

Lapkričio 21 d. Varėnos
viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Šoka šarka ir genys. Dzūkijos kaimo
autentiški vaikų žaidimai“. Dalyvavo knygos autorė Vanda Mockevičienė,
iliustracijų dailininkė Astė Masiukaitė, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus
bibliotekos direktorius Petras Zurlys, leidinio sumanytoja Jūratė
Tamašauskienė, Nedzingės kaimo etnografinis ansamblis su Nedzingės kaimo
vaikais.

„Mūsų protėviai, tėvai
paliko mums ir ateinančioms kartoms neįkainojamus turtus: visų pirma – didelę
meilę ir dėmesį atėjusiam į pasaulį naujam žmogui. Kiek nuostabių lopšinių! O
kur dar mylavimai, bovinimai, krykštavimai. Augant vaikui vis kiti žaidimai,
vis kitos dainelės“, – tokiais žodžiais prasideda nedzingiškės Vandos Mockevičienės
knyga.

Pasak Petro Zurlio, ši
knyga brangi visom reikšmėm. Dzūkijos krašto vaikų rateliai,  vikrumą ir kūrybiškumą lavinantys žaidimai,
dainos, kaimo žmonių pasakojimai – autentiški, archyvuose tokių dalykų nėra.
Neužrašyta medžiaga po kiek laiko užsimirš. Knygą drąsiai galima vadinti
vadovėliu, netolimoj ateity kreipsiuosi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl
jos tiražavimo. Atkreipiau dėmesį į spalvas; dominuoja – žalia, simbolizuojanti
pavasarį, gimimą, ir ruda – rudens, derliaus, gausos spalva. Piešiniai ir
tekstas sukuria knygos pilnatvę. P. Zurlys sakė, jog baigė Nedzingės mokyklą,
dėkojo visiems savo mokytojams už kūrybiškus ugdymo metodus, kurių dėka jis
jaučiasi laisvas laisvos šalies pilietis.

Mokytoja, Nedzingės kaimo
vaikų folkloro ansamblio „Piemenukai“ įkūrėja ir vadovė Vanda Mockevičienė, prisiminė
tris savo gyvenimo įvykius. Kai šešiametė, viena iš gimtojo Aušrinės kaimo į
Liškiavą nukeliavo ir pilkų namukų fone išvydusi baltą mokyklos pastatą,
susijaudino, kaip tai gražu. Vėliau, jau būdama pradinių klasių mokytoja, rinko
įvairią medžiagą, kaupė periodikos straipsnių iškarpas apie muziką, net
nenujausdama, kad šis hobis pasitarnaus darbe. Organizavo Gudakiemio ir
Masališkių mokyklų bendrus vakarėlius, todėl direktorė išsiuntė Vandą į muzikos
kursus, po kurių prasidėjo muzikos mokytojos karjera. Bendraudama su kaimo
žmonėmis, išgirsdavo daug gražių ir įdomių posakių, dainelių, pasakojimų, kad
jų neužmirštų, užsirašydavo. Užrašų buvo visur: ant popieriaus skiaučių,
laikraščių paraštėse. Praėjusią žiemą nutarė užrašus kaip nors susisteminti,
kad neišsimėtytų, kad išliktų. Viską perrašė į piešimo sąsiuvinį. O  dukra Jūratė, nusprendė tuos užrašus
suguldyti į knygą. Gaila, kad tik pusė tilpo. Apie vaikų folkloro ansamblį
„Piemenukai“, jo įkūrėja ir vadovė sakė, jog tai viso kaimo nuopelnas. Rengdama
pirmąją programą „Kiaulių neganis, ponu nebūsi“, rėmėsi vaikystėje išmoktais
žaidimais ir dainelėmis. Ilgainiui tų turtų neužteko, patys vaikai ėmėsi
mokytis iš savo tėvų, senelių, įsijungė kaimo bendruomenė: vieni tautosakos
medžiagą pateikdavo, kiti į repeticijas ateidavo dainų pamokyti, treti
senovinius austinius andarokus persiuvo „piemenukėms“, tautines juostas
dovanojo, dar kiti etnografinius valgius šventėms gamino.

Vandos Mockevičienė dukra
Jūratė Tamašauskienė, papasakojo, kodėl knyga išvydo dienos šviesą. „Širdim
jaučiau, kad metas surinktą medžiagą įprasminti. Knyga gali būti vertinga
mokyklai, šeimai“. Pateikti projektą Lietuvos kultūros tarybai ir gauti dalinį
leidybos finansavimą, neužteko. Reikėjo rėmėjų, kuriais tapo Varėnos rajono
savivaldybė, Dzūkijos nacionalinis parkas, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus
viešoji biblioteka, UAB „Tandemus“, piniginiais įnašais prisidėjo buvę
„Piemenukai“, kiti Nedzingės bendruomenės nariai, spaustuvės „Petro ofsetas“
vadybininkė, savas žmogus nuo Nedzingės, padarė nuolaidą. Norėjom gero
popieriaus, kietų viršelių. Suburtas draugų ratas, prisidėjęs prie leidinio
parengimo: dailininkė Jūratė Juozėnienė sudarė knygos maketą, keramikė Astė
Masiukaitė piešė iliustracijas, redaktorė Margarita Gaubytė penkis kartus
tekstą redagavo, melodiją užrašė Robertas Budrys.

Į prašymą  iliustruoti knygą, Astė Masiukaitė sureagavo:
„aš nepiešiu, aš lipdau“, o jai atsakyta 
–   „tai ir lipdyk tą knygą“. „Besimokydama
pirmame Dailės akademijos kurse, pirmą kartą išgirdau mane užbūrusias liaudies
dainas, pradėjau lankyti etnografinį ansamblį. Esu Vilnietė, jokio ryšio su
kaimu neturėjusi, vaikštinėdama Merkio pakrantėmis supratau, kad per liaudies
dainą galiu prakalbinti žolę ir medį, vandenį ir debesis. Mano tautinis
kostiumas dzūkiškas“, – pasakojo Astė. Dirbant prie knygos, tapo aišku –
pirmiau tekstas, po to visi kiti dalykai. Norėjosi folklorą priartinti prie
vaiko, pasiekti, kad pagal piešinėlį, vaikas atpažintų žaidimą.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta Vandą
Mockevičinę apibūdino kaip Varėnos krašto šviesuolę, kurios asmenybė ir
kultūrinė veikla įkvepia visus, neabejingus protėvių tradicijoms, kaip sumanią pedagogę,
folkloro kolektyvų vadovę, tautosakos pateikėją, su didžiausiu užsidegimu saugojančią
ir puoselėjančia liaudies dainas, šokius, žaidimus, pasakojimus ir nuolat
pagarbiai dalijančia kitiems. Linkėjo antrosios knygos pasirodymo.

Renginyje skambėjo Nedzingės moterų folkloro ansamblio
(vadovė Nijolė Maceikienė), buvusių „piemenukių“ atliekamos dainos, vaikų
žaidimai.

Daiva
Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė