Marcinkonyse atidengtas biustas su Lietuvos trispalve Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, kunigui Alfonsui Petruliui
- Straipsniai
danieliusnet
- 0
- 30 minutes read
Rūta
Averkienė
Marcinkonių Šv.
apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje atidengtas ir pašventintas atminimo ir
pagarbos ženklas – biustas su Lietuvos trispalve – dvidešimtojo amžiaus
pradžioje trejus metus Marcinkonių parapijoje kunigavusiam ir ryškų pėdsaką šio
kaimo istorijoje palikusiam Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, tautiškumo
dvasios, lietuvybės puoselėtojui kunigui
Alfonsui Petruliui. Šia gražia proga vyko iškilmingos Šv. Mišios, kurių metu
Marcinkonių parapijos klebonas Povilas Paukštė meldėsi už iškilų dvasininką,
visus, kovojusius už Lietuvos laisvę bei už šimtmetį švenčiančią Lietuvos
valstybę. Taip pat buvo įteikti garbingi apdovanojimai žmonėms,
prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Lietuvos Nepriklausomybės puoselėjimo.
Simboliška, kad prasmingas
atminimo ženklas šiam ypatingą asmenybės šviesą skleidusiam dvasininkui bei
Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui
atidengtas bene Vasario 16–osios išvakarėse bei šiais metais minint 145-ąsias jo
gimimo metines.
Prieš Šv. Mišias buvo
sugiedotas Lietuvos valstybės himnas. Biustą pašventinęs klebonas P. Paukštė
sakė, jog turime branginti tokių žmonių, kaip kunigas A. Petrulis, atminimą,
nes jie savo gyvenimą pašventė garbingai atlikdami savo pareigą Tėvynei.
Atidengiant biustą muzikantas
Albertas Antanavičius atliko specialiai kunigui Alfonsui Petruliui sukurtą
dainą.
Šv. Mišių metu kunigas P.
Paukštė pasakė prasmingą pamokslą, kvietė visus žmones semtis tvirtybės ir
tikėjimo iš Dievo bei tokių dvasiškai stiprių žmonių, kaip kunigas Alfonsas
Petrulis. Būti savo šalies patriotais, siekti bendrystės, vienybės ir darnos.
A. Petrulio biustą
su Lietuvos trispalve iš lieto akmens sukūręs žymus skulptorius Nerijus
Kavaliauskas sakė, jog jam didelė garbė įamžinti ryškią Lietuvos asmenybę ir
vieną iš Lietuvos valstybės kūrėjų.
Šį biustą
finansavęs Gediminas Jakavonis dėkojo
Marcinkonių kaimo bendruomenei, kuri patriotiškai palaikė tokią prasmingą idėją
įamžinti čia kadais kunigavusį Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą A.
Petrulį. „Nuoširdžiai dėkingas jums, marcinkoniškiai, kad šio Lietuvos
didžiavyrio atminimas įamžintas būtent čia, Marcinkonyse. Juk jis čia dirbdamas,
kovojo dėl mums visiems brangios lietuvybės“.
Marcinkonių
bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė padėkojo visiems, kurių iniciatyvų,
geranoriškumo ir pastangų dėka Marcinkonių bažnyčią papuošė šis prasmingas
atminimo ženklas, liudijantis svarbias ne tik Marcinkonių parapijos, bet ir
Lietuvos istorijos akimirkas.
Skulptoriui
Nerijui Kavaliauskui ji dovanų įteikė ką tik išleistą monografiją apie Lietuvos
Nepriklausomybės akto signatarą, kunigą A. Petrulį.
Šiose iškilmėse
dalyvavo ne tik Marcinkonių parapijos žmonės, bet ir daug garbių svečių:
Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Audrius Rudys ir Algimantas Norvilas,
Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius,
Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška ir kiti.
Lietuvos
Nepriklausomybės akto signataras Audrius Rudys padėkojo marcinkoniškiams už
tikrųjų vertybių puoselėjimą bei už tai, kad nepamiršta savo ištakų. „A.
Petrulis – biržietis, tačiau marcinkoniškiams jis tapo taip pat labai brangiu
žmogumi. Nes jis, čia klebonaudamas, parapijos žmonėms skleidė tautiškumo,
patriotiškumo šviesą, taip pat ir pats čia kunigaudamas ruošėsi tam, ką vėliau
su kitais devyniolika iškilių Lietuvos žmonių padarė – pasirašė Vasario
16–osios aktą. Jis – vienas iš tų, kurie Lietuvos valstybei padėjo atsirasti ir įsitvirtinti pasaulyje.
Ačiū jums, kad taip gražiai pagerbiat Alfonso Petrulio atminimą“.
Iškilmingo
renginio metu taip pat buvo įteikti garbingi apdovanojimai žmonėms,
prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Lietuvos Nepriklausomybės puoselėjimo.
Lietuvos
sąjūdžio Kauno tarybos vardu visus
pasveikino Raimundas Kaminskas. Už patriotiškumo ir pilietiškumo sklaidą generolo Tado
Kosčiučkos kryžiumi buvo apdovanotas kunigas P. Paukštė. Lietuvos valstybės
atkūrimo 100–mečio sąjūdžio ženklai įteikti Marcinkonių seniūnijos seniūnui
Viliui Petraškai, Marcinkonių bendruomenės pirmininkei Rimutei Avižinienei bei
skulptoriui Nerijui Kavaliauskui.
Laisvės kovotojų
kryžiaus ordinais apdovanoti savanoriai, 1990–1991 metais Vilniuje ir Vilniaus
apskrityje vieni iš pirmųjų drąsiai atlikę pareigą Tėvynei.
Prasminga įamžinti
asmenybes, kurie savo gyvenimu ir veikla padėjo pamatus mūsų valstybei.
Vienas iš jų – kunigas
Alfonsas Petrulis. Šis iškilus dvasininkas per savo neilgą gyvenimą visur, kur
tik Dievo duota jam buvo darbuotis,
paliko neabejotinai ryškų pėdsaką tų vietovių istorijoje bei didelę
pagarbą vietinių žmonių širdyse. Nors neilgai, tik trejetą metų, kunigavęs Marcinkonių parapijoje, tokį
pėdsaką jis paliko ir šio kaimo istorijoje.
Dvasininko Alfonso Petrulio
laikui nepavaldžios gyvenimo tiesos ir mūsų laikmetyje yra labai aktualios, o
jo gyvenimas ir veikla liudija jį buvus ryškiu tautos žiburiu.
Kun. Alfonsas Petrulis visą
savo gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik
jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu.
Jis visa savo esybe prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo. Todėl artėjant
Vasario 16-ajai, labai prasminga šią neeilinę asmenybę, skleidusią lietuvybės
ir tikėjimo šviesą ir mūsų krašte, prisiminti dar kartą.
Į Marcinkonių parapiją Alfonsas Petrulis buvo atkeltas vyskupo
įsakymu ir čia kunigauti pradėjo
m
įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik
dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones
tobulėti skatina meno saviveikla, jis Marcinkonyse įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios
chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, ypač
patriotines dainas – „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ ir kitas. Senieji marcinkoniškiai
dar mena savo senelių pasakojimus, kaip parapijiečių mylimas klebonas ne tik
rūpinosi, kad choristai būtų gražiai pasipuošę, bet organizuodavo choro koncertus
kitose parapijose. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta ir Marcinkonių
bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai. Marcinkoniškių atsiminimuose – ir tai,
kad kunigas labai nemėgo lenkų, ragino jiems nenusileist.
Tuo metu buvo pagyvėjęs
susidomėjimas etnografija. Garsus to meto Peterburgo fotografas A.
Seržbutovskis lankėsi Marcinkonyse ir darė nuotraukas, susijusias su
etnografija. Tuomet į Peterburgą buvo išgabentas solidus rinkinys iš kelių
šimtų su etnografija susijusių daiktų, o kunigas A. Petrulis spaudoje rašė ir
apgailestavo, kodėl mes patys savo senovės nevertiname ir nerenkame
etnografinių daiktų.
Šiandien kunigo Alfonso
Petrulio kunigavimą Marcinkonyse primena bažnyčioje įrengtas stendas su
nuotrauka ir tekstu kunigui atminti. Klebonijoje, kuri buvo pastatyta tik prieš
keletą metų prieš A. Petruliui atsikeliant į Marcinkonis, neabejotinai yra
išlikusių daiktų ir relikvijų, kuriuos kunigas lietė ir naudojo.
Laiko tiltais, mus
jungiančiais su praeitimi, persikelkime
į ją, prisiminkime šios neeilinės Lietuvos asmenybės gyvenimą. Tokių šviesulių,
kaip kunigas Alfonsas Petrulis, atminimo te neužgožia laiko ir užmaršties
dulkės. Jo gyvenimas ir veikla, mums, gyvenantiems šiame laikmetyje, yra
pavyzdys, kaip svarbu puoselėti savo šaknis, idant išliktume tauta su savo
kalba, tradicijomis ir kultūra.
Prasminga įamžinti
asmenybes, kurie savo gyvenimu ir veikla padėjo pamatus mūsų valstybei.
Vienas iš jų – kunigas
Alfonsas Petrulis. Šis iškilus dvasininkas per savo neilgą gyvenimą visur, kur
tik Dievo duota jam buvo darbuotis,
paliko neabejotinai ryškų pėdsaką tų vietovių istorijoje bei didelę
pagarbą vietinių žmonių širdyse. Nors neilgai, tik trejetą metų, kunigavęs Marcinkonių parapijoje, tokį
pėdsaką jis paliko ir šio kaimo istorijoje.
Dvasininko Alfonso Petrulio
laikui nepavaldžios gyvenimo tiesos ir mūsų laikmetyje yra labai aktualios, o
jo gyvenimas ir veikla liudija jį buvus ryškiu tautos žiburiu.
Kun. Alfonsas Petrulis visą
savo gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik
jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu.
Jis visa savo esybe prisidėjo prie Valstybės pamatų sukūrimo. Todėl artėjant
Vasario 16-ajai, labai prasminga šią neeilinę asmenybę, skleidusią lietuvybės
ir tikėjimo šviesą ir mūsų krašte, prisiminti dar kartą.
Į Marcinkonių parapiją Alfonsas Petrulis buvo atkeltas vyskupo
įsakymu ir čia kunigauti pradėjo
m
įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik
dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones
tobulėti skatina meno saviveikla, jis Marcinkonyse įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios
chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, ypač
patriotines dainas – „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ ir kitas. Senieji marcinkoniškiai
dar mena savo senelių pasakojimus, kaip parapijiečių mylimas klebonas ne tik
rūpinosi, kad choristai būtų gražiai pasipuošę, bet organizuodavo choro
koncertus kitose parapijose. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta ir
Marcinkonių bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai. Marcinkoniškių
atsiminimuose – ir tai, kad kunigas labai nemėgo lenkų, ragino jiems nenusileist.
Tuo metu buvo pagyvėjęs
susidomėjimas etnografija. Garsus to meto Peterburgo fotografas A.
Seržbutovskis lankėsi Marcinkonyse ir darė nuotraukas, susijusias su
etnografija. Tuomet į Peterburgą buvo išgabentas solidus rinkinys iš kelių
šimtų su etnografija susijusių daiktų, o kunigas A. Petrulis spaudoje rašė ir
apgailestavo, kodėl mes patys savo senovės nevertiname ir nerenkame
etnografinių daiktų.
Šiandien kunigo Alfonso
Petrulio kunigavimą Marcinkonyse primena bažnyčioje įrengtas stendas su nuotrauka
ir tekstu kunigui atminti. Klebonijoje, kuri buvo pastatyta tik prieš keletą
metų prieš A. Petruliui atsikeliant į Marcinkonis, neabejotinai yra išlikusių
daiktų ir relikvijų, kuriuos kunigas lietė ir naudojo.
Laiko tiltais, mus
jungiančiais su praeitimi, persikelkime
į ją, prisiminkime šios neeilinės Lietuvos asmenybės gyvenimą.
Būsimasis Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas Alfonsas Petrulis gimė
Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, lietuviškoje stipraus
ūkininko šeimoje. Tėvai Juozas ir Izabelė turėjo penkis vaikus. Alfonsas buvo
vyriausiasis vaikas šeimoje. Jis iš pradžių buvo mokomas namuose, daraktorius
jį mokė lietuvių ir lenkų kalbos. Nuo
ir Panevėžio gimnazijoje. Po gimnazijos atėjo laikas pasirinkti būsimą
profesiją. Žinoma, rūpėjo pasirinkti tuos mokslus, kuriuos baigus būtų galima
pasilikti Lietuvoje. Buvo dvi galimybės – pasirinkti kunigystę arba žemės ūkio
mokslus. Vis dėlto jis pasirinko kunigystės kelią.
kunigų seminariją Kaune. Mokėsi gerai, tačiau baigus mokslus, į kunigus nebuvo
įšventintas dėl jauno amžiaus. Tada mėgino antrą galimybę.
įstojo į Lvovo veterinarijos institutą, kur studijavo dvejus metus, tačiau
mokslų nebaigė.
A. Petrulis grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Seminarijos
vadovybė jį, kaip gabų seminaristą, pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją
– prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau
atšiauraus vietos klimato jis neištvėrė,
nes buvo nestiprios sveikatos. Tad
metų pavasarį įšventintas į kunigus. Po šventinimų A. Petrulis gavo puikų
paskyrimą į šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru. Bet jau tų pačių metų
pabaigoje,
gruodį, išsiųstas į Bagdonavos (dabartinė Baltarusija) filiją filistu.
Kodėl taip greitai nutrūko
puikiai prasidėjusi gabaus, išsilavinusio, mokančio lenkų, rusų, vokiečių,
prancūzų, lotynų kalbas kunigo karjera? Bažnyčios
vyresnybei užkliuvo lietuvių kalba, mat, dar būdamas vikaru, jis jau pradėjo
rūpintis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje. O lenkiška bažnytinė vadovybė
negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko išsišokimu, nepaklusnumu ir
tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo sunaikintos visos
galimybės dirbti didelėse parapijose.
Gal čia ir buvo priežastis, kodėl A. Petrulis pasirinko lietuvybės gynimo ir
puoselėjimo kelią.
1901 sausio 27 d. Vilniaus
vyskupo įsakymu jis buvo perkeltas į Joniškį,
Giedraičių parapiją klebonu. Čia A. Petrulis ne tik nenutraukė savo
ikšiolinės veiklos, bei ir užmezgė ryšį su knygnešiais. Tad nespėjus
Giedraičiuose įsitvirtinti,
m
klebonu.
lankydamas parapijiečius ir kalėdodamas Maišiagalos parapijoje, kunigas
įsitikino, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Tad atkaklusis lietuvybės
skleidėjas nusprendė lietuvių kalbą pamažu įvesti ir bažnyčioje – vieną kartą į
mėnesį savo pamokslus pradėjo sakyti
lietuviškai. Gavęs vyskupo leidimą, kartą per savaitę pradėjo lietuviškai vesti
vaikų katekizaciją. Toks dvasininko elgesys labai užrūstino vietinius
dvarininkus. Jie pradėjo siuntinėti melagingas žinutes į lenkų laikraščius.
Kunigą Alfonsą Petrulį vyskupui skundė bei melagingas žinutes į įvairius
lenkiškus laikraščius rašinėjo ir kiti lenkuojantys parapijiečiai.
Už pernelyg aktyvią
lietuvybės veiklą kunigas A. Petrulis
nublokštas į tolimą Nalibokų parapiją. Tuo metu Vilniaus vyskupijos ribos siekė
Lydą.
mėnesį kun. Alfonsas Petrulis vyskupo
įsakymu buvo perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Po trejeto metų,
1911 –aisiais, A. Petrulis turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas
klebonu į Pivašiūnus, Alytaus rajoną.
Čia jam likimas lėmė darbuotis ilgiausiai – net 18 metų.
Galima tik stebėtis, kad
lenkiškoji bažnyčios vadovybė nepasiekė savo tikslo ir nesužlugdė atkaklaus
lietuvybės puoselėtojo A. Petrulio. Jis, nors kunigavo ir mažose parapijose,
tačiau aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Rasdavo laiko
ir lėšų atvykti į Vilnių. 1905 m. dalyvavo didžiajame Vilniaus Seime. Didysis
Vilniaus Seimas buvo svarbus įvykis lietuvių tautos atgimimui. Maišiagalos
klebonas Alfonsas Petrulis drauge su Musninkų klebonu J. Šimkūnu ir
Bagaslaviškio klebonu P. Burbuliu ne tik dalyvavo Didžiajame Seime, bet grįžę
skelbė jo nutarimus, kėlė Lietuvos suverenumo idėją. Šis faktas neliko
nepastebėtas Rusijos imperijos aukščiausios valdžios. Vilniaus vyskupijos
kurija pranešė apie kun. Alfonso Petrulio ir kitų kunigų dalyvavimą Vilniaus
Seime imperijos vidaus reikalų ministrui Piotrui Stolypinui. Šis į tai pažiūrėjo atlaidžiai,
motyvuodamas, kad lietuvių sąjūdis kažin ar rimtai pavojingas Rusijos
imperijai. Bet Vilniaus vyskupija šiuos kunigus iškėlė į kitas parapijas.
Kun. Alfonsas Petrulis buvo
ne tik parapijiečių dvasinis, bet ir pasaulietinis vadovas. Jis dalyvavo ne
vienoje visuomeninėje organizacijoje arba steigė jas pats. Pvz., Vilniuje 1907
m. kovo 8 d. įvykusiame Sąjungos lietuvių kalbos teisėms atgauti Vilniaus
krašto bažnyčiose steigiamajame susirinkime buvo išrinktas į valdybą. Daktaras
Jonas Basanavičius 1907 m. kovo 25 d. sušaukė steigiamąjį Lietuvių mokslo draugijos
susirinkimą. Kun. Alfonsas Petrulis ne tik dalyvavo, bet ir Petrašiūnuose
įsteigė Draugijos skyrių. Suprasdamas, kad tik sveika tauta gali kurti pažangų
gyvenimą, įsteigė blaivybės draugijos skyrių Pivašiūnuose. Per pirmą
susirinkimą užsirašė net šešiasdešimt žmonių. Įsteigė „Ryto” draugijos skyrių.
„Ryto” draugijos tikslas – rūpintis lietuvių švietimo reikalais Vilniaus
krašte. Buvo numatyta įsteigti vienų – dviejų metų mokyklas, kurių per vienus
metus įsteigta net trisdešimt septyni
skyriai. Dirbo Lietuvių laikinėjame komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti.
Kad mokslo, pasaulio
naujienos pasiektų parapijiečius, kun. Alfonsas Petrulis kartu kun. V. Mironu
(būsimu premjerministru) pradėjo leisti katalikišką laikraštį „Aušra”,
prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems
straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Juose rašė
straipsnius ir aiškino parapijiečiams įvairiausius mokslo dalykus bei
pasiekimus, pvz., kas yra Archimedas, kaip veikia barometras, termometras. To
meto Lietuvoje žmonių tamsumas ir neraštingumas buvo didelis.
Kad žmonėms sėkmingiau
sektųsi ūkininkauti ir žemės ūkio žinios taptų jiems prieinamos, dalyvavo
ūkininkų būrelyje, pats jam ir pirmininkavo. Įkūrė vartotojų draugijos kooperatyvą,
buvo išrinktas sekretoriumi.
Ryškų pėdsaką paliko ir kun.
Alfonso Petrulio dalyvavimas politinėje veikloje.
1917 m. liepos 10 d. A.
Petrulis kartu su kitais Vilniaus lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą
Vokietijos kancleriui Georgei Michaeliui, kuriame pabrėžiama, kad lietuviai „negali
kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“. Jis
buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti. Vilniaus
konferencija buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d. Dalyvavo ir buvo išrinktas į Tautos Tarybą,
vienerius metus buvo jos sekretoriumi.
1918 m. vasario 16 d. kartu su
kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo
Aktą. 1918 m. dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje.
1918 m. rugsėjo mėnesį A.
Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė
prašymą popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai
apaštališkąjį palaiminimą. 1918 m. lapkričio mėnesį signataras dirbo Lietuvos
Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinėją Lietuvos Respublikos
Konstituciją.
Lenkijai okupavus Vilniaus
kraštą, kun. Alfonsas Petrulis buvo suimtas, atvežtas į Vilnių, o po kurio
laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną.
Čia kun. Alfonsas Petrulis
kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m,
grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J.
Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1926 m. , įkūrus Kaišiadorių vyskupiją,
tapo pirmosios kurijos nariu – vyskupo patarėju.
Lenkų okupacijos metais kun.
Alfonsas Petrulis buvo vėl kilnojamas į kitas parapijas – 1924 m. – į
Stakliškes, 1927 m. – Paparčius.
Paskutinė A. Petrulio parapija – Musninkai Širvintų rajone, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7
d., o 1928 m birželio 28 d., ryte, eidamas laikyti Šv. Mišių, sukniubo prie
altoriaus. Čia jis atgulė ir amžino poilsio.
Nuolatiniai šmeižtai,
bažnytinės ir pasaulietinės vyriausybės persekiojimai, įtemptas dvasinis,
visuomeninis ir politinis darbas palaužė jo sveikatą. Mirė jis tesulaukęs 55
metų. Kunigas A. Petrulis amžino poilsio atgulė Musninkų bažnyčios šventoriuje.
Tuo laikmečiu, kai Lietuvoje
buvo vykdoma ne tik polonizacija, bet ir rusifikacija, kunigo A. Petrulio
veikla prilygo žygdarbiui. Reikia nepamiršti, kad tai buvo sunkus carinės
priespaudos metas, kai carinės imperijos pagrindinė politinė kryptis buvo
imperijos nutautinimas.
Lenkų priešinimasis
teisėtiems lietuvių reikalavimams bažnyčiose melstis lietuvių kalba iššaukė
natūralų lietuvių kunigų norą turėti lietuvį vyskupą Vilniuje. Kun. Alfonsas
Petrulis „Vilniaus žiniose” rašė, kad „nesant teisybės pas vyskupystės valdžią,
būtina kreiptis Ryman pas šv. Tėvą…“. Delegacija, kurią sudarė J. Basanavičius,
J. Mačiulis-Maironis, A. Petrulis ir kiti, nutarė vykti į Romą pas šv. Tėvą su
šiuo prašymu. Tam reikėjo gauti carinės Rusijos vyriausybės leidimą. Vykti į
Peterburgą leidimui gauti buvo pavesta Donatui Malinauskui, būsimam Vasario
16-osios signatarui). Jis leidimą ir užsienio pasus gavo, tačiau Vilniaus
vyskupijos kurija uždraudė vykti į Romą, ir sumanymas liko neįgyvendintas.
Nepaisant didžiulio spaudimo iš lenkų pusės, kun. Alfonsas Petrulis buvo
tolerantiškas visiems savo parapijiečiams, taip pat ir lenkams. Kaip
pasižymintis tolerancija, 1909 m. Vilniaus vyskupijos susirinkime jis buvo
išrinktas į komisiją, kuri stebėtų, kad
nebūtų pažeidžiama tikinčiųjų teisė melstis gimtąja kalba, ginčams tarp
lietuvių ir lenkų nagrinėti. Vilniaus vyskupija jį delegavo į Varšuvą aptarti
bažnytinių procedūrų, poterių atnaujinimo.
Šio iškilaus dvasininko
atminimas įamžintas jo tėviškėje Katališkiuose. Ten stovi paminklinis akmuo.
Paminklinė lenta yra Pivašiūnuose prie bažnyčios, koplytstulpis Paparčiuose,
paminklinis akmuo Maišiagaloje, Alfonso Petrulio aikštė ir Alfonso Petrulio gimnazija
Musninkuose.
Prieš penketą metų A.
Petrulio 140-osios gimimo metinės jaukiai ir šiltai buvo paminėtos Marcinkonyse.
Klebonijoje vykusio minėjimo metu buvo prisimintas neilgas, bet ryškus šio
dvasininko gyvenimas ir veikla. Jo garbei ir atminimui buvo aukojamos Šv.
Mišios Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos bažnyčioje.
Minėjime dalyvavo jį inicijavusi Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė,
Vasario 16-osios klubo nariai: signataro brolio Boleslovo vaikaitis, gydytojas
Kęstutis Petrulis, jo sesuo Nijolė Štripkuvienė, prezidento A. Smetonos
giminaitė D. Smetonienė, signataro P. Klimo giminaičiai – Vasario 16-osios
klubo pirmininkas R. Gulbinas su šeima, Lietuvos žmogaus teisių gynimo
asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas su žmona Rasa, Genocido aukų
muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Dzūkijos nacionalinio parko ir
Čepkelių valstybinio gamtos rezervato darbuotojai, marcinkoniškiai.
Signataro brolio Boleslovo
vaikaitis, daktaras Kęstutis Petrulis tuomet sakė, jog visa giminė pagarbiai
saugo iškilaus giminaičio atminimą.
Tokių šviesulių, kaip kunigas
Alfonsas Petrulis, atminimo te neužgožia laiko ir užmaršties dulkės. Jo
gyvenimas ir veikla, mums, gyvenantiems šiame laikmetyje, yra pavyzdys, kaip
svarbu puoselėti savo šaknis, idant išliktume tauta su savo kalba, tradicijomis
ir kultūra.
