Varėna – ne aborigenų kraštas

Buvęs Varėnos rajono
savivaldybės meras Vidas Mikalauskas teigia, kad rajone gyvena darbštūs,
protingi ir kūrybingi žmonės, todėl kalbos, kad Varėnoje nėra kvalifikuotų
darbuotojų ar intelektualios ir kultūrinės aplinkos saviraiškai, yra
nepagrįstos.

Danutė VALENTUKEVIČIENĖ

Didelę
pedagoginę ir politinę patirtį turintis Varėnos rajono savivaldybės narys Vidas
Mikalauskas teigia, kad didžiausias Varėnos rajono turtas – vietiniai žmonės.
Problema tik ta, kad varėniškiai pernelyg kukliai save vertina ir kartais
nepasitiki savo jėgomis, o parodyti, kad žmogus yra svarbus gimtajam kraštui,
įvertinti jo kūrybinį ir intelektualinį potencialą, kartais nebūna kam.
Politiko teigimu, Varėnoje gyvena daug protingų žmonių, tik juos reikia atrasti
ir kalbėtis.

„Nėra
žmonių, kurie viską mokėtų, – sako V. Mikalauskas. – Reikia žiūrėti į žmogaus
potencialą. Vietinių žmonių įdarbinimas yra naudingas pačiam Varėnos rajonui.
Niekas nepaskaičiuoja, kiek mokesčių praranda Varėna, nes darbuotojai dirba čia,
o gyvena ir mokesčius moka Vilniuje ar kitur. Varėna – tikrai ne beduinų ar
aborigenų kraštas. Kvalifikacijos skirtumo tarp vilniečių ir varėniškių
tarnautojų nėra.“

Politikas
prisipažįsta, kad būta daug atvejų, kai tekdavo kalbinti jauną specialistą
padirbėti Varėnoje, nes čia galima įgyti daugiau vertingos praktikos nei
didmiesčiuose. Ir pasitikėjimas jaunu specialistu pasiteisindavo. „Labai gaila
žmonių, – apgailestauja politikas, – kurie gimtinėje nori atrasti savo laimę,
bet dėl tam tikrų priežasčių turi išvykti. Nes tik gimtinėje ji, laimė, yra
arčiausiai.“

Matyti
ir įvertinti žmonių potencialą galima tik bendraujant. Dirbant Varėnos rajono
savivaldybės meru V. Mikalausko vienas iš tikslų buvo aplankyti visą
Varėnos rajoną, net ir pačius mažiausius kaimelius. „Pasirodo, tų kaimelių,
kuriuose gyvena po vieną ar du žmones, labai daug. Galbūt tie žmonės yra
nepelnytai pamiršti arba jaučiasi niekam nebereikalingi. Juk jie dirbo, statė,
gydė, mokė, augino vaikus – dirbo rajono labui… Mane sujaudino Šunupio
moterys, kai čia lankiausi. Viena iš jų ir sako: „Gyvenu čia 24 metus, o jūs
pirmas iš valdžios, kuris atvažiavote pas mus…“ – pasakojo buvęs Varėnos
rajono meras. Pasak jo, valdininkai kartais užsiciklina savo darbuose ir
pamiršta žmones, kam jie atstovauja ir iš ko duoną valgo.

V.
Mikalauskas, inicijuodamas iš Varėnos krašto kilusių ar sodybas čia turinčių
žymių šalies kultūros, meno, mokslo, verslo ir politikos žmonių susitikimus,
skatino žymius kraštiečius ne tik aktyviai dalyvauti Varėnos rajono
kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, bet ir nenuvertinti paprasto
žmogaus galimybių, gabumų ar talento, ieškoti Dzūkijoje „deimančiukų“. Ir tai
turbūt geriausiai pavyko žinomam dailininkui Marijui Piekurui, į kūrybinį
projektą 2003 m. pakvietusiam atsiverti ir tapyti niekad teptuko rankose
nelaikiusių kaimo žmonių. Vyriausiojo dailininko Vinco Versecko, gimusio 1912
m. Pošalčių kaime ir gyvenusio Daržininkuose, paveikslas su angelu aplankė ne
vieną parodą. Stasio Tolvaišos iš Naniškių kaimo, Bronės Biekšienės ir Juzės
Mikulionienės iš Kuršių kaimo darbai ir pats M. Piekuro projektas buvo
gyvai aptarinėjamas dailės profesionalų ir mėgėjų.

Galimybe
kviestis į renginius dailininkus, mokslininkus, sėkmingai savo gyvenimą
susikūrusius žmones, pasak V. Mikalausko, per mažai naudojamasi. Per mažai su
kraštiečiais bendraujama ir kalbamasi. Ar dažnai buvo džiaugiamasi rašytojų
Juozo Apučio, Kazio Sajos žodžiu ir gyvu bendravimu? Ar dažnai garsūs žmonės
kviečiami į susitikimus su mokiniais, mokytojais, visuomene? Nors Varėnos
viešojoje bibliotekoje ir švietimo centre būta daug konferencijų, bet to per
mažai. Svarbu suprasti, kad „be intelektualios aplinkos tu negali progresuoti.
Negali suprasti savo aplinkos, net tos terpės, kurioje tu gyveni. Kiekvienas
intelektualas tavo aplinkoje yra vertybė, kur tu begyventum – mieste, kaime ar
vienkiemyje prie miško,“ – sako V. Mikalauskas.

Norint
kurti palankią gyvenimui ir saviraiškai aplinką, patiems gyventojams reikia
imtis iniciatyvos, aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. „Per Dalios
Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį visad apžvelgiu salės auditoriją,
– prisipažįsta politikas. – Kada pamatau, kad mokytojas dalyvauja spektaklyje,
pasidaro malonu. Jei mokytojo nėra, ar galima kalbėti apie mokinį? Apie ką jie
diskutuos pamokoje? Pas mus didelės galimybės intelektualiems dalykams, bet
nėra gyventojų noro aktyviai dalyvauti, nes nėra sistemos“.

V.
Mikalausko nuomone, didžiausia problema – uždarumas. Visi žino, kad Varėnoje
veikia Trečiojo amžiaus universitetas (toliau – TAU), bet jo veikla mažai
žinoma. TAU tikslas – gauti ir skleisti žinias plačiau. „Yra žmonių, kurie
užsidarę ir neišeina iš savo virtuvės. Va kur yra problema. Kuo daugiau
ištrauksi žmonių į viešumą, į bendravimą, tuo labiau keisis aplinka, – negaili
kritikos V. Mikalauskas. – Mes patys savo abejingumu, nesupratimu, ką turime
reikšminga ir vertinga, naikiname.<...> Mes nemokame patys savęs
vertinti, todėl reikia paskatinti ir palaikyti žmones, jų kūrybiškumą“.

Intelektualios
aplinkos kūrimas yra tiesiogiai susijęs su švietimu, ypač mokinių mokymosi
motyvacija. Vienas iš svarbiausių uždavinių – rasti būdą, kad mokslas rajone
būtų vertinamas. V. Mikalausko nuomone, mokinio krepšelio metodika grįstas
švietimo finansavimas iš esmės iškreipė pedagogo ir mokinio santykių logiką.
Mokytojas tapo nuo krepšelio savininko priklausomu paslaugos teikėju, o mokinys
– įnoringu, bet visada teisus klientu. Politikas teigia, kad vienas iš būdų
kelti mokslo ir mokytojų prestižą – turėti bent vieną gimnaziją rajone, kurioje
būtų vykdoma mokinių ir mokytojų atranka. Mokykloje turi būti sveika
konkurencija, o mokiniai su mažais balais turėtų mokytis ne gimnazijose, o
kitose ugdymo įstaigose.

V.
Mikalausko nuomone, be švietimo nebus nei sporto, nei kultūros, nei pačios
visuomenės. Žmogus pereina ne vieną – motinos, pirmosios mokytojos, visuomenės,
aplinkos – mokyklą, o smalsumas visus mus veda vienu – pažinimo – keliu.