Atliekų tvarkytojai – kasdienėje akistatoje su kitų išmestu virusu

Juras Zinkus

„Veždami infekuotas atliekas į sąvartynus viruso
nesunaikinsime“, – įsitikinęs Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro
direktorius ir Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos
prezidentas Algirdas Reipas.

Jis susikrimtęs: plintant virusui atliekų tvarkytojai dirba
padidintos rizikos sąlygomis, bet yra palikti likimo valiai. Asociacijos
mėginimus atkreipti į tai dėmesį Aplinkos ministerija atremia siūlydama
atliekas tvarkantiems darbuotojams išdalinti veido kaukes ir pirštines.

Tai neva turėtų juos apsaugoti nuo pavojaus, kuris, labai
tikėtina, tūno kiekviename konteineryje, primestame jau panaudotų vienkartinių
pirštinių, veido kaukių, kitų daiktų, kuriais naudojasi saviizoliacijoje
esantys ir kiti virusu užsikrėtę, bet to ir patys galbūt dar nežinantys
asmenys.

Visas šis konteinerių turinys pereina per daugybės žmonių
rankas: vieni jį surenka, veža, kiti rūšiuoja, šalina sąvartyne. Šitie žmonės
negali dirbti nuotoliniu būdu ir dejuoti, kaip sunku būti užsidarius namuose.
Jiems reikia tvarkyti galimai infekuotas atliekas.

RATC‘ų siūlymai pandemijos metu surinktas mišrias atliekas
iš karto vežti deginti, taip užkertant kelią galimam infekcijos plitimui,
atsimuša į geležinį valdininkų argumentą: tai prieštarauja TIPK – Taršos
integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo – reikalavimams. Už jų pažeidimus
gresia milžiniškos baudos.

Išeitimi galėtų tapti Ekstremalių situacijų komisijos
sprendimas tokioje situacijoje leisti tvarkyti atliekas mažinant riziką
darbuotojų sveikatai. Bet tokio sprendimo nėra.

Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centro asociacija (LRATC)
šiuos klausimus ne kartą ir anksčiau yra kėlusi, tačiau atsakymų nebuvo ir nėra
dabar.

„Aš manau, kad tik tuomet, kai atskiruose miestuose išvis
sustos atliekų tvarkymas, atsiras suvokimas, kaip svarbu visuomenei turėti
užtikrintą, patikimą ir gerai veikiančią atliekų tvarkymo sistemą“, – teigia A.
Reipas.

Ar yra kažkokių požymių, kad atliekų tvarkymo paslauga  dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali būti
nutraukta?

Tų požymių gali atsirasti bet kurią akimirką.  Jei nors vienas žmogus užsikrėstų, nutrūktų
visas atliekų surinkimo, išvežimo, rūšiavimo procesas, nes reikėtų karantinuoti
visus tame procese dirbančius žmones.

Kas tuomet būtų? Kas tvarkytų atliekas, kurios, visi
suprantame, negali būti netvarkomos, nes sukeltų dar didesnę grėsmę. Mes klausiame
ministerijos, kokie teisės aktai reglamentuoja, kad ši paslauga nenutrūktų, o
atsakymo nėra.

Kitaip negu daugelyje valstybių, Lietuvoje atliekų tvarkymas
nėra pripažintas būtinąja paslauga – kaip paslauga, kuri esant bet kokiai
situacijai negali būti nutraukta.

Pas mus ji gali nutrūkti – dabartinis teisinis
reglamentavimas nuo to neapsaugo.

Šiuo metu ypatingas
dėmesys skiriamas dezinfekavimui, apsaugos priemonėms. Ar papildomų apsaugos
priemonių imasi atliekų tvarkytojai, aprūpindami jomis darbuotojus,
dezinfekuodami konteinerius?

Kokia prasmė dezinfekuoti konteinerius, į kuriuos metamos
nedezinfekuotos atliekos? Tos atliekos vežamos per miestus, kitas gyvenamąsias
teritorijas. Virusas turi laisvę plisti, o žmonės kurie tas atliekas tvarko,
yra pasmerkti didžiulei rizikai.

Visos atliekos, tarp kurių gali būti ir infekuotų, patenka į
bendrą mišrių atliekų srautą, o jas tvarkantys žmonės  realiai neturi jokios pagalbos, jokio
draudimo. Mes su jais tik susitinkame ir kalbame, kad jie jaustų pareigą, būtų
kaip kareiviai, kurie šiandien yra pastatyti į pirmąsias linijas ir turi
rūpintis, kad būtų tvarkinga, kad būtų išvežta, bet jie patys niekam nerūpi.

Apsauginės kaukės yra duodamos, bet dirbant fizinį darbą,
anaiptol nešvarioj aplinkoj su kauke ilgai neišbūsi. O bet to ir veikia ji tris
valandas, ir, kaip pripažįsta patys medikai, yra menka apsauga.

Kieno rankose yra
sprendimai ir ar bent bandoma jų ieškoti?

Sprendimus turi priimti ministerija, kreipėmės ir į
ekstremalių situacijų komisiją, bet nesulaukėm jokio supratimo. Laikoma, kad
tai yra komercinės paslaugos ir nieko nesiimama.

O kas būtų, jei pavyzdžiui, kuri nors atliekų surinkimo
įmonė nutrauktų savo veiklą? Dabar kalbama apie komunalinių mokesčių atidėjimą
keliems mėnesiams – ką tuomet reikės daryti įmonėms? Atliekoms nepasakysi:  palaukit, mes jus sutvarkysim tada, kai bus
atsiskaityta.

Visi reikalaus, kad atliekos būtų sutvarkytos greitai, bet
mums bendra tvarka galiojantis Viešasis pirkimų įstatymas operatyviai spręsti
ir veikti nesuteikia galimybių. Specialiosios paskirties įmonių veikla kitaip
reglamentuojama, bet atliekų tvarkymas šia sričiai Lietuvoje nepriskirtas.

Priešakinėse kovos su
virusu linijose atsidūrusiems medikams padeda visuomenė. Kokios jos pagalbos
lauktų atliekų tvarkytojai?

Rūšiuoti atliekas.  Suprasti,
kad nerūšiuodami mes pasmerkiame save nesaugumui ir ligos plitimui. Visas
panaudotas apsisaugojimo priemones sudėti į atskirus maišelius ir užrišti,
nemesti jų palaidai į konteinerius.

Atvežus atliekas į rūšiavimo centrus (surinkimo aikšteles) neturėti
kontakto su čia dirbančiais priėmėjais.

Atskirai rinkti maisto atliekas – visur: ir namuose, ir
darbe. Užsisakant maisto iš maitinimo įmonių vienkartinius indus mesti reikia į
plastiko arba pakuočių konteinerius – jie bus perdirbti, jeigu tiktai prieš
išmetant bus pašalinti maisto likučiai.

Esame pasiruošę surinkti iš visų įmonių atskirai surinktas
jų maisto atliekas – tik nemeskite jų 
kartu su kitomis atliekomis! Iš gyventojų šios atliekos jau seniai surenkamos atskirai, tik
dar ne visi atskirai jas meta. Atėjo metas suvokti, kad rūšiavimas padarys mus
saugesnius.

Ir labai tinkamas metas kartu su vaikais mokytis rūšiuoti
atliekas – visiems bus ką veikti ir prasmingai praleisti laiką!

Patirtis rodo, kad tik rūšiuojant atliekas pirminėje
stadijoje, t.y. namuose, galima jas saugiai sutvarkyti.  O saugiai jaustis norime visi. 

Mes visi turime savo vertybių sistemą, esame apsisprendę,
kas mums vertinga ir svarbu. Šita situacija mus verčia suvokti, kokia svarbi
atliekų tvarkymo sistema yra visai visuomenei.

Vertybių suvokimas ateina iš mūsų sąmoningumo, patirties,
gautų pamokų. Mes gauname gerą pamoką savo brandai ir sąmoningumui.