Mūsų gyvenimo vaizdai. Ką kaimynai pagalvos?!

Juras Zinkus

Gintui patinka žiūrėti pro langą.  O
kai atšyla oras, jis mėgsta ir į kiemą išėjęs pasižvalgyti. Ne tik savo valdas
apžiūri – ir tai, kas už tvoros, kaimyno kieme dedasi, mato. Susitikę ir vienu
kitu žodžiu persimeta – artimai nesibičiuliauja, bet ir nesipyksta. Tokia
kaimynystė – pati geriausia. 

Šnektelėjo
Gintas su kaimynu ir aną šeštadienį. Prieš gerą mėnesį tai buvo – vėlyvą
rytmetį, kaip įprastai savaitgaliais, iš namo šiukšles išnešė. Jo ir kaimyno
konteineriai beveik toje pačioje vietoje, tik skirtingose tvoros pusėse
išrikiuoti – kiekvieno savam kieme.

„Galėtų
dažniau tas atliekas išvežti – 
konteineris jau pilnas“, – vos spėjęs pasisveikinti su kaimynu burbtelėjo
Gintas, atidarydamas savo mišrių atliekų konteinerio dangtį.

„Tai
kaip tu čia tiek prisišiukšlinti spėjai?“ – nusistebėjo kaimynas. Ir net
pasistiebė, norėdamas per tvorą įsitikinti, ar tikrai Ginto konteineris toks
pilnas. Mat jo paties konteineryje tų mišrių atliekų buvo tik ant dugno.

„Žinai,
pavasaris. Visur visko pilna: rūsį pravalėm, žmona gėles persodino, išdžiūvusių
pririnko, lauke gėlyną paravėjo – konteineris ir pilnas“, – paaiškino Gintas, į
tą jau pilną konteinerį grūsdamas maišelį, kuriame matėsi bananų, apelsinų
žievės.

„Tai
kad čia maisto atliekos – jas pirmadienį jau veš“, – nuramino kaimynas. Bet Gintą
jo žodžiai tik papiktino.

Kokios
dar maisto atliekos! Iš pat pradžių, kai jam tik tą rudą konteinerį atvežė, jis
sakė, kad jokių maisto atliekų neturi ir to konteinerio jam nereikia. „Viską,
kas valgoma, aš suvalgau, – aiškino Gintas. – O dėl padžiūvusios duonos
riekelės ar papelijusio sūrio gabaliuko su atskiru konteineriu nesiterliosiu“.

Ir
nesiterliojo. Rudas maisto atliekų konteineris jo kieme stovėjo tuščias.

Kitas
atliekas Gintas rūšiavo. Visokias ppopierines dėžutes, plastikinius indelius ir
skardines, kurių taromatai nepriėmė, jis mesdavo į pakuočių atliekų konteinerį,
stiklainius ir butelius – į stiklo.

Nors,
pamena, iš pradžių ir šitų konteinerių nenorėjo naudoti. Bet pažiūrėjo, kad
visi kaimynai rūšiuoja, pabandė ir pamatė, kad visai gerai: nieko sudėtingo.
Net gražu pasidarė, kai visi kaimynai tą pačią dieną prie gatvės konteinerius
ištraukia. Su kai kuriais tik tomis dienomis ir pasimatydavo.

Bet
jau maisto atliekų tai jis tikrai neturi ir į jų konteinerį nieko nemes! Taip tą
šeštadienį ir pasakė kaimynui, kuris užsiminė, kad į maisto atliekų konteinerį
meta ir išdžiūvusias gėles, ir vaisių žieves, ir bulvių lupenas – mat žmona per
karantiną namo sėdėjo, tai ir cepelinus virė, ir kugelį šutino.

„Šutinkit
jūs ką norit“, – pagalvojo Gintas. Bet garsiai nieko nepasakė. Tylėjo jis ir
pirmadienį, matydamas, kaip kaimynas savo maisto atliekų konteinerį už kiemo
vartų prie gatvės velka. O paskui patyliukais nuėjo pažiūrėti, ar dar kas nors
be kaimyno tų maisto atliekų turi.

Žvilgtelėjo
ir nustėro – visas šaligatvis konteineriais rudavo. Ar jie visi pasiuto? –
susinervino Gintas. O parėjęs namo dar labiau susinervino, kai pamatė, kad
šiukšliadėžė su visokiausiomis atliekomis virtuvėje jau vėl pilna, o
konteineryje vietos nėra. Ir išveš jį pagal grafiką tik daugiau kaip po
savaitės.

Nuėjo
Gintas sandėliukan, paėmė nedidelį kibiriuką, patiesė į jį šiukšlių maišelį ir
pastatė virtuvėje po kriaukle šalia tos šiukšliadėžės, kur visas atliekas iki
šiol dėdavo.

„Čia
bus maisto atliekoms“, – paaiškino nustebusiai žmonai. „Tai, kad mes jų
neturim“, – bandė prieštarauti ji. „Visi kaimynai turi, o mes ne? Visų tie rudi
konteineriai prie gatvės stovi – tuščių tai netrauktų. Ką jie apie mus pagalvos,
jei ir toliau neištrauksim?“  – nukirto Gintas,
į ką tik pastatytą kibiriuką supildamas kavos tirščius.

O
kitą dieną ir jo žmona virė cepelinus. Bulvių lupenų daug buvo. O dar po dienos
kelios ievų šakos, kurias po mišką bevaikščiodamas žmonai nuskynė, nuvyto – tas
kibiriukas taip greit visko prisipildė!

Bet
užtat senoji šiukšliadėžė stovėjo pustuštė. Jonas nustojo nervintis, kad tą
mišrių atliekų konteinerį dar negreit išveš, o maisto atliekų išvežimo dienos
jau laukė. Ir jai atėjus savo rudą konteinerį pirmą kartų už vartų išvilko.

Daugiau
maisto atliekų su kitomis jis jau nemaišė – atskirai jas rinko. Pasirodo, kad
tai visai nesunku. Gintui net ėmė patikti. O jūs jau rūšiuojat maisto atliekas?

ARATC
nuotr. O jūs ar jau įpratote rūšiuoti
maisto atliekas?