Unikali tradicija tęsiama – Margionyse Vėlinių laužas simboliškai tebejungia gyvuosius ir mirusius (foto)

Rūta Averkienė

Artėjant lapkričiui tvarkydami savo artimųjų kapelius, o Visų Šventųjų ir mirusiųjų
atminimo dienomis degdami žvakutes, žinome, jog tokia tradicija šitaip pagerbti
 į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones.
Tačiau apie senąsias Vėlinių tradicijas, nors jos Lietuvoje skaičiuoja daugybę
amžių, bet jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon, daug kas turbūt net nėra girdėjęs.                  Gražiausiais
Dainavos pušynais apsisiautusiame svetingame dzūkiškame  Margionių kaime šios tradicijos dar gyvos ir
puoselėjamos ypatingai sakraliai ir pagarbiai – aštuonias
dienas kūrenant Vėlinių laužą ir nuoširdžiai meldžiantis. Čia kaimelio pradžioje
mažutėse kapinaitėse pleškant laužui besimeldžiantys margioniškiai gražia
dzūkiška tarme pasakoja: „degyc šventų ugnį kapinėsa, melscis ir šitep pagerbc mirusius
mus išmokino mūs tėvuliai. Labai norim, kad ir mūs vaikai, ir anūkaiciai brangyt
šitų tradicijų ir visų Vėlinių oktavų kapinėsa kūryt šventų ugnelį“.

Taigi, unikali tradicija Margionyse tęsiama, nors  niekur kitur
Lietuvoje to jau nebeišvysime. Ir nors pirmosios lapkričio dienos jau apniukę
ir žvarbokos, bet Margionių kapinaitėse šilta nuo gyvųjų pagarbos mirusiesiems.

Vėlinių laužas nedidukėse kapinaitėse 
pirmą kartą įsižiebė vakar, kaip ir kasmet Visų Šventųjų dieną. Pagerbti
savo artimųjų susirinko ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį
kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Kaimo senolės su pasididžiavimu
balse daininga dzūkiška tarme pasakoja, kad vakar aplink laužą kaip ir daugybę
metų toje pačioje vietoje meldėsi visa gausi ir graži Margionių kaimo
bendruomenė. Tiesa, saugodami save ir kitus, meldėsi laikydamiesi pagarbaus
atstumo, išsisklaidę po visas kapinaites. Laužo šiluma, magiškas žvakių ugnelių
plevenimas, rožinis kaimo moterų rankose, tyli malda ir dzūkiška tarmė susirinkusiųjų
lūpose – čia kaskart visa tai taip jautru ir tikra. Vėlinių laužas Margionių
kapinaitėse šiemet vėl aštuonioms dienoms simboliškai sujungė gyvuosius ir
mirusius margioniškius.

Šiandien, per Vėlines, kurias vyresni margioniškiai senu papratimu vadina
„zadušnomis“, kaip ir visą Vėlinių oktavą melstis susirinko tik nuolatiniai
kaimo gyventojai –„cikriniai“ margioniškiai. Moterys prisimena, kad praeityje
„zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus mirusius
žmones. Nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš viso aštuonias
dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina ir sustoja toje
pačioje vietoje kapinaičių viduryje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų
jam visada būdavo parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš
kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai, kai
pritrūkdavo, atsinešdavo iš namų… Jau kelis metus  Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės
senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Kai senolė pušis
nuvirto, kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako
margioniškiai, užteks visų jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Dabar žmonės meldžiasi
prie šalia augančios pušies. Ant jos tarsi altorėlį padarė – pritvirtino
kryželį, Kristaus kančią.

Kai visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų
suoliukų aplink besikūrenantį laužą, Danutė Kvaraciejienė sako: „Tai žagnokimės
ir poteraukim“. Ji, Agutė Jeremičienė ir Marytė Volungevičienė pradeda giedoti
„Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija…“ Paskui jas gieda ir
kiti – ,„Marija, Marija“, „Viešpaties angelas“, …“. Tos maldos ir giesmės
liudija ne tik šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems
artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę… Tylūs ir susimąstę, į
laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal
kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir
ateis pasišildyti nematomi…

Kažin, ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži
tradicija – ugnimi ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių,
aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios
drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai
ir tėvai, meldėsi ir sovietmečiu.  Taip
iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir vaikaičiai.

Vieną kartą per Vėlinių oktavą Margionių kaimo kapinaitėse pasimeldžia ir
jas pašventina Kabelių parapijos klebonas. Meldžiamasi už mirusius
vyskupus, kunigus bei kitus dvasininkus, kurie Dievui ir žmonėms tarnaudami, ėjo
žemėje šventas ir labai atsakingas pareigas. Meldžiasi už mirusius margioniškių
tėvus, senelius ir prosenelius, už mirusius jų brolius ir seseris, gimines,
artimuosius, bičiulius ir geradarius. Meldžasi prašydami Dievo amžinosios ramybės
tiems mirusiesiems, kurių jau niekas nebeprisimena ir kurių kūnai ilsisi šiose
kapinėse ir visoje šios parapijos žemėje.

Po maldų pakalbintos moterys lėtai, apgalvodamos kiekvieną žodį, pasakojo,
kad nuo jaunystės atsimena, jog kasmet artėjant lapkričiui eidavo į kapines. „Visų
savaitį prieš Vėlines tvarkom kapines, rūpinamės ne cik savo giminės, bet ir
kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais. Uždegam žvakutį ir ant visų pamiršto,
laukinėm žolalėm užžėlusio kapelio“. Margioniškės šitaip pagerbia mirusįjį suvokdamos,
kad tokia tikinčiojo priedermė.  „Dažnai
pakalbam, ar kitus metus irgi visi ataisim, ar katro jau gal ir nebus? Mumi gi
jau daug metų. Prašom sveikatos sau, savo vaikam ir visiems pažįstamiem…“.

Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų
jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo
jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius.

                      „Šitos kapinės mum nuo mažumės kap bažnyčia. Ca meldziamės ir per Motinos
ir Tėvo dzienų. Mumi labai svarbu per Vėlines ataic an kapinių ir melscis.
 Anksciau
per Vėlinių oktavų melsdavomės vakarais, kap pašardavom gyvulaicius. O dar jau gyvulių
neturim, tai ateinam kap šviesu, dzienų.  Labai traukia mus ca
ataic, šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai šventas laikas, jo labai
laukiam“, – pasakoja
Danutė Kvaraciejienė ir Agutė Jeremičienė, pagrindinės Vėlinių oktavos
poteriautojos. „ Pyrmų dzienų ugnį užkūrė mano sūnus Gintas, o kiekvienų dzienų
vis kitas vyras užkura. Anksciau poteravo be rožančiaus, an pirštų. Buvo tokis
senas žmogus, pavardi Gaidzys, tai jis vedė Vėlinių poterus.  Tai jis būdavo,  prie dravės atsisėda ir pradeda poterauc an
pirštų. O mes jau visi apstojį aplink laužų meldziamės stovėdami. Ir mes
anksciau kap ganėm karves, tai rožančiaus nesnešėm, an pirštų poteravom. Kap Gaidzys
numirė, tadu tokia Vladzia poteravo, o tadu jau mumi perdavė. Anksciau ir
vaikai ajo kiekvienų dzienų poterauc per Vėlines, jiem cia buvo kap atlaidai“,
– prisimena Danutė.  Agutė atsimena, kad sovietų
laikais Margionų kapinės buvo kurį laiką uždarytos. „Nežinom, kol jas buvo
uždarį? Gal nenorėjo, kad žmonės melstūs… Nesmagu būt be laužo. Argi dasėdėtūm,
būt gal jau mum ir šalta? Va sėdzim ir meldziamės ant šitų suolukų, o jiej tai
iš seno kaimo kryžaus padaryci. Va prieš Visus Šventus vyrai sustatė suolukus,
o kap jau baigsis Vėlinų oktava, tai vėl nuims juos vyrai, kad nesupūt“.

„Žmonių
seniau buvo pylnos kapinės, bet kapines lankydavo kadu kas turi čėso. Malkos raikėjo
atsinešč iš namų. O dar tai dravį kūrinam. An laužo sudeginam ir medzinius
senus, nupuvusius kryžus nuo kapo“, – pasakoja moterys.

„Anksciau
sakydavom –  šventa ugnė. Dabar visi sako,
kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako aštuoniasdešimtmetį
perkopusi Marytė Volungevičienė. „Kiek savi acimenu, ciek eidavau per Vėlines
in kapines melscis.  Mum, vaikam, buvo labai
gera dziena ir buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų žvakutių, tai pjaustėm
žvakį in kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo, paskui nešam padegyc an
kito. Dar kap buvo tėvai, tai visi malkų atsineša po glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus
puošėm irgi senoviškai – vinycais, baltom uogelėm, Ir aš tep anksciau puošdavau
kapus. Buvo labia gražu. Kol dar tep senoviškai nepuošam? Kiba aš žinau? Dar
jau kitos tradicijos“, – nuoširdžiai pasakoja senolė.

                      „Aš galvoju, kad  jūngia mus toj tėvų meilė. Mes tvarkom kapus
visadu, o prieš visus šventus jiej  sutvarkyci
kap kambarai. Šitas aštuonias dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam.
Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva
kaimo istorija. Medzinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita
tradicija Margionyse gyvuoja iki šol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir
pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus.
Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita
tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc rožančių, tai ir gyvuos. Aš ir
sakau jaunesniem – kap mūs nebus, vaikeliai, tai šitas dzienas nor ir
nesmelsit, tai būtinai uždekit ugnį ir išlaikykit Margionių tradicijų. Margionys
labai draugiškas kaimas, tokių, kad būt suspykį, nėra. Ir naujakuriai bendrauja
kap cikri margioniškiai“,– gražia dzūkiška tarme
pasakoja aštuoniasdešimt ketverių metų Danutė Kvaraciejienė ir jos vienmetė
Agutė Jeremičienė. Jos sako, kad margioniškiams šventa pareiga tęsti savo protėvių
tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo. „Dar kol kas margioniškiai
visi moka poterauc, ale kas ir nemoka iš jaunesnių, bet per tas aštuonias dzienas
gali išmokc“.

                      Prieš trylika metų sodybą
Margionyse nusipirkusi ir dabar kaimo bendruomenei vadovaujanti Lina Vosylienė sakojog
margioniškiai yra tikras pasididžiavimas, jie savo pagarba senosioms
tradicijoms privilioja ir kaimo naujakurius.

Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime mokykla veikė, joje
vienu metu mokėsi apie septyniasdešimt vaikų, o unikaliajame Margonių klojimo
teatre vaidino po artistą bene  iš
kiekvienos pirkios. Dabar Margionyse – tik penkios dešimtys gyventojų, o žiemą
čia gyvena vos trisdešimt. Tačiau  Margionių
kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs
ir noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas.

Vėlinių laužas Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo
gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir
dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo
tradicija kūrenti Vėlinių laužus Margionių kaime gyvuos amžinai.