Varėnoje įteiktos Adolfo Ramanausko–Vanago premijos ir pagerbti Sausio 13–osios laisvės gynėjai (foto)

Rūta Averkienė

Varėnoje, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną,  vyko iškilmingas renginys, kurio metu buvo įteiktos Adolfo Ramanausko–Vanago premijos šių metų laureatui  partizanui Juozui Jakavoniui–Tigrui ir praėjusių metų laureatui profesoriui dr. Kęstučiui Kazimierui Girniui. Ženkliukai „Lietuvos laisvės gynimui – 30“ įteikti laisvės gynėjams, prieš trisdešimt metų budėjusiems Lietuvos Respublikos Parlamente ir neramiomis sausio dienomis, ir po to, iki Rugpjūčio pučo.

                   Renginys Varėnos kultūros centre prasidėjo vyro ansamblio „Ugniavijas“ jautriai sudainuotu Dzūkų partizanų himnu. Po jo tylos minute buvo pagerbti visi tautos sūnūs ir dukros, žuvę už Lietuvos laisvę. 

                   Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, pristatydamas Adolfo Ramanausko–Vanago premijos nominantus, pažymėjo, jog abu jie – išskirtinės asmenybės, daug prisidėję prie kovos už Lietuvos laisvę. „Dar buvo sovietmetis, studijavau Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, kai kurso draugas atvežė Amerikoj išleistą K. Girniaus knygą „Partizanų karas Lietuvoje“. Įspūdis buvo pritrenkiantis, nes knyga parašyta puikiai, ja ir dabar istorikai naudojasi kaip gera istorine medžiaga. Tas darbas buvo padarytas labai fundamentaliai. Aš labai dėkoju Kęstučiui Girniui, jis man buvo didelis autoritetas ir paskatino dirbti čia tema. Šių metų nominantas partizanas Juozas Jakavonis Tigras– šviesios  dvasios kaimo  jaunuolio, išėjusio į mišką iš idėjos, etalonas. Juozas liko ištikimas savo priesaikai, duotai partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui. Jis mums yra simbolis kartos, kuri paguldė galvas pamiškėse, palaukėse ir Sibiro lageriuose bei tremtyse. Natūralu, kad visa tai nedingo veltui, ir mes 1991 metų sausio dienomis, remdamiesi jų perduota laisvės kovų dvasia, prisimindami, ką darė mūsų tėvai ir seneliai, išlaikėm savo egzaminus. Ačiū jiems“.

                   Adolfo Ramanausko–Vanago skyrimo premijos pirmininkui, Varėnos rajono savivaldybės tarybos nariui  Valdui Kukulskiui paskelbus Vanago premijos laureatus, jiems buvo įteiktos premijos, padėkos ir puokštės gėlių.

                                        Kęstučiui Kazimierui Girniui Vanago premija buvo įteikta už kūrinius, skatinančius visuomenės pilietiškumą, istorinę atmintį, skiepijančius meilę ir ištikimybę Lietuvai. Laureatas, atsiimdamas apdovanojimą, prisiminė, kas jį paskatino domėtis partizaninio karo istorija bei parašyti knygą „Partizanų karas Lietuvoje“.  „Susidomėjimo pradžia buvo tuomet, kai mano tėvas padovanojo Juozo Lukšos–Daumanto knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, jis dar labiau išaugo klausantis partizanų dainų ateitininkų stovyklose. Nutariau, kad reikia parašyt knygą. Norėjau pristatyti teisingą požiūrį. Man padėjo mano tėvas, jis buvo gavęs J. Lukšos–Daumanto archyvą. Devinto dešimtmečio antroje pusėje sovietai suaktyvino propagandą prieš partizanus, tad buvo didelis noras atkurti istorinę tiesą ir taip atsirado knyga“.

                                        Partizanui Juozui Jakavoniui–Tigrui Vanago premija buvo įteikta už resistencinės (partizaninės) veiklos, jos viešinimo ir patriotinio ugdymo nuopelnus. Garbaus amžiaus partizanas pažymėjo, jog tai, ką jis patyrė ir kokia buvo tikroji pokario istorija, aprašė knygoje „Šalia mirties“. Jis sakė, jog ir dabar visiems apsilankantiems jo sodyboje pasakoja, kokia sunki kova už Lietuvos laisvę. „Prieš kelis metus, kai buvau Amerikoje, daviau  interviu „Amerikos balsui“.  Tada labai susijaudinau ir pravirkau. Ačiū Jums, kad ateinate ir išklausote tikrąją pokario istoriją“.

                      Būdamas dvidešimties metų, 1945 m. rudenį, kartu su kitais partizanais jis tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę. 1945–1946 m. drauge su Merkio rinktinės vadu A. Ramanausku–Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo ir Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus–Kazimieraitis. Čia buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas  Jakavonis–Tigras ėjo štabo ryšininko pareigas. A. Ramanauskas–Vanagas Merkio rinktinės štabo dienoraštyje rašė: „Sužinom, kad š. mėn. (gruodžio) 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Šiame dienoraštyje Tigras, kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas, minimas daug kartų. Už partizaninę veiklą Juozas Jakavonis-Tigras buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir dvylika metų praleido Sibiro lageriuose bei tremtyje. Daug moralinių skriaudų jis bei jo šeima iškentė, kai grįžo iš Sibiro.

                      J. Jakavonis didžiausios pagarbos vertas ir už ilgametį pilietinį bei patriotinį jaunimo ugdymą. 1997 m. gimtojoje sodyboje atstačius vadavietę, nepaisant garbaus amžiaus, jis sodyboje dažnai apsilankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir tuo pačiu prasminga buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę. Vadavietėje ir dabar galima išvysti partizanų gyvenimo liudytojus: kryžių, žvakę, rašomąją mašinėlę, radijo aparatą,  „Laisvės varpo“ laikraščius, indus, iš kurių valgė čia gyvenusieji.  Dažnai šioje sodyboje lankosi ir apie pokario laisvės kovas iš gyvo partizano lūpų trokšta išgirsti žmonės iš viso pasaulio, lankėsi ir unikalius kadrus džiaugėsi nufilmavusi ne viena filmavimo grupė iš Lietuvos ir užsienio.

                      2005 metais  Juozas Jakavonis išleido  prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Joje –  ne tik jo gyvenimo istorija, bet ir daug svarbių Lietuvos pokario istorijos detalių. Knygą rašė su viltimi, kad  perskaitę ją žmonės,  ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina.

                                        Meras A. Kašėta sakė, kad nuo eilinio partizano Juozo Jakavonio priklausė, kad A. Ramanauskas–Vanagas turi tokią biografiją ir nuveikė neįtikėtinai daug Laisvės sąjūdžiui. „Ir Vanagas, Ir Kazimieraitis gyveno J. Jakavonio tėvų sodyboje įrengtoje vadavietėje. Juozas buvo partizanas ryšininkas, kai jį suėmė ir tardė, jis atlaikė tardymus ir neišdavė bunkerio.  Jei ne Juozo  ryžtas, valia, vadų gyvybės galėjo nutrūkti daug anksčiau. Apie Juozo drąsą Vanagas rašė ir savo dienoraštyje: „Suimtas Tigras. Tigras neišduos…“.

Apie neįkainojamą partizanų auką kalbėjo ir renginyje dalyvavusi A. Ramanausko–Vanago dukra Auksė Skokauskienė: „Malonu ir gera būti čia, sveikinti Vanago premijos laureatus ir dėkoti Varėnos rajono savivaldybei ir merui už tą iniciatyvą, kad yra tokia premija. Jos prasmė labai didelė, nes skatina dar kartą pasidomėti istorija, juk sovietmečiu ji buvo gilioj paslapty, skatina ir jaunimą domėtis ir sužinoti laisvės  kovų istorijas. Kęstučio Girniaus knyga į mano rankas pateko dar sovietmečiu. Ji buvo kaip tiesos gurkšnis. Aš atsivežiau 1987 metais išleistą knygą ir pagaliau iš autoriaus paimsiu autografą. Su Juozu Jakavoniu–Tigru esame susilietę betarpiškai. Kai svajojau, kaip būtų prasminga atstatyti bent vieną bunkerį, kur tėvelis gyveno, kur laisvės kovotojai buvo kaip broliai. Tada atvažiavom su politiniu kaliniu Vytautu Kaziulioniu į Kasčiūnus pas Juozą. Ir dabar maloniai prisimenu, kai jis pritarė, kad prasminga atstatyti vadavietę. Paskui aš su įvairaus amžiaus grupėm atvažiuodavau į sodybą ir Juozas visuomet nuoširdžiai pasakodavo. Dabar bunkeris plačiai žinomas, vadinasi, ta skaida vyksta. Didžiulis jo nuopelnas, kad skleidžia tą tikrąją tiesą ir tuo pačiu jaunus žmones skatina domėtis Lietuvos istorija. Tuo pačiu primena, kad laisvė yra trapi, tad budėkim ir saugokim ją“. 

                                        Vėliau buvo įteikti ženkleliai ir padėkos Sausio 13–osios laisvės gynėjams. Juos pagerbdamas meras sakė: „Daugelio iš jūsų tuomet plaukai dar nebuvo šarmoti ir pražilę, dalis dar nebuvot sukūrę šeimų. Dabar jūsų vaikai klauso tų dienų prisiminimų, kaip mes klausydavom apie partizanų kovas. Kiekvienai kartai savi iššūkiai. Šimtai varėniškių budėjo prie Parlamento ir prie bokšto. Sąrašas susideda iš įvairaus amžiaus žmonių, kurie atstovavo įvairias institucijas: Krašto apsaugos departamentą, Sienos apsaugos tarnybą, muitinę, dalyvavo šauliai. Kadangi šiais metais minime trisdešimtmetį, įsteigėme  ženklelį“. Meras perskaitė padėkos testą: „Šiemet minime trisdešimtąsias dramatiškų 1991-ųjų sausio įvykių metines ir pagerbiame laisvės gynėjus, budėjusius Lietuvos Respublikos Parlamente ir tomis neramiomis sausio dienomis, ir po to, iki Rugpjūčio pučo. Nuoširdžiai dėkojame Jums už prieš trisdešimt metų parodytą patriotizmą, ryžtą ir drąsą dalyvaujant šiuose svarbią reikšmę Lietuvos istorijai turinčiuose įvykiuose ir budint mūsų šalies laisvės sargyboje. Jūsų pavyzdys jaunajai kartai, kaip reikia mylėti ir ginti savo kraštą, turi neįkainojamą vertę. Te Jumyse nuolat dega meilės Lietuvai dvasia, o sėkmė telydi prasmingus Jūsų darbus“.

                                        Vienas iš Sausio 13–osios gynėjų Gintautas Miškinis visų gynėjų vardu padėkojo už pagerbimą. „Mes tęsiam laisvės kovotojų pradėtus darbus. Jei reikės, paaukosim ir tai, kas mums brangiausia. Tuo metu mes apie jokias garbes negalvojom. Ar prisimenat, kad buvo labai stiprus jausmas, kai žmonės atnešdavo mums maisto ir vadindavo mus mirtininkams. Kol mes esam ir galim rankose laikyt trispalvę, Lietuva bus laisva“.

                                        Ženkliukas ir padėka buvo įteikta ir merui Algiui Kašėtai, dalyvavusiam Sausio 13–osios įvykiuose. Ženkliuką įteikdamas mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius linkėjo visiems  sveikatos, sėkmės ir gražių, prasmingų dienų ir darbų.

                                        Po „Ugniavijo“ patriotinių dainų jautria gaida nuskambėjo teatro „Labas“ spektaklis „Miško seserys“, kuriame teatro kūrėjos Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė partizaninę kovą perteikė joje dalyvavusių moterų: ryšininkių, motinų, seserų, mylimųjų – akimis ir lūpomis. To laiko dvasią puikiai iliustravo folkloro muzikantų Dariaus Mockevičiaus bei Pauliaus Kovalenko atliekamos partizanų dainos dzūkiška tarme.

                                                      Kultūros centro fojė buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta fotografijų paroda „Vanagas su vanagėliais“. Ekspozicijoje – fotografijos, darytos 1947 m. liepos pradžioje netoli Merkinės esančio Bingelių kaimo apylinkėse. Fotografijų autorė – šviesaus atminimo Gražina Pigagaitė–Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoatelje įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė.

Pagerbiant legendinio Pietų Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago asmenybę, premiją 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsteigė Varėnos rajono savivaldybės taryba. A. Ramanauskas–Vanagas savo partizaninės kovos kelią pradėjo ir didžiąją jo dalį praėjo Varėnos krašte. Pirmoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija komisijos sprendimu įteikta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojui Eugenijui Peikšteniui,  istorikui, buvusiam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus darbuotojui Dariui Indrišioniui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentui Gintautui Vėliui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausiajam istorikui Daliui Žygeliui už iniciatyvas ieškant ir atrandant A. Ramanausko-Vanago palaikus. Antroji premija įteikta buvusiam politiniam kaliniui Vytautui Kaziulioniui, kurio pastangomis buvo surasti ir garbingai perlaidoti apie šešiasdešimties partizanų palaikų, įamžinta daugybė kovotojų žuvimo vietų, iškalti jų vardai paminklų granite, organizuotas Laisvės kovų ir kančių konkursas moksleiviams ir atlikta daug kitų partizanų pagerbimui skirtų darbų.

Adolfo Ramanausko–Vanago premijos dydis – vienas tūkstantis eurų. Ji skiriama kiekvienais metais siekiant skatinti Lietuvos visuomenę puoselėti Lietuvos laisvės idėją, branginti ir įamžinti  kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, puoselėjančias ir ugdančias visuomenės pilietiškumą. Premija bus skiriama asmenims, labiausiai pasižymėjusiems už iniciatyvas ieškant ir atrandant partizanų žuvimo, palaidojimo vietas; už profesionalius sprendimus įamžinant partizanų atminimą; už jaunų žmonių patriotizmo ir pilietiškumo skatinimą ir rėmimą; už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią Lietuvos pilietiškumą ir patriotizmą, tautiškumą ir dvasines vertybes; už sukurtus literatūros, dailės, muzikos, teatro, kino kūrinius, skatinančius visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę, istorinę atmintį, skiepijančius meilę ir ištikimybę Lietuvai.

Premija bus teikiama kiekvienais gegužės mėnesį, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną Varėnoje arba Merkinėje.