Mokytoja keičia daiktų likimus: „pamestinukai“ tampa eksponatais!

Zina Juozaitė

Daiktai, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savo likimą: vieni
būna mylimi, branginami, kiti atsibosta, tampa nereikalingais, išmetami, pamirštami
ir net jų vardų nebeprisimenam. Ar kiekvienas šiandien žino, kaip atrodo
bradinys, petkė, naginės ar pakulos? Oi, ne kiekvienas!

O tokie daiktai ir senovės lietuvių buityje buvo, ir
literatūros kūriniuose minimi. Kad vaikai, šiuos kūrinius skaitydami, suprastų,
apie ką ano meto rašytojai kalbėjo, alytiškė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
metodininkė Danutė Šalaševičienė, pradėjo tokių daiktų ieškoti – kad mokiniams
parodyti galėtų.

„Norėjosi, kad vaikai pamatytų, kaip atrodo daiktai, kurie
minimi lietuvių autorių tekstuose apie senovę“, – sakė D. Šalaševičienė, prieš
trisdešimt metų, 1991-aisiais, Alytaus Volungės vidurinėje mokykloje (dabar –
Volungės progimnazija) pradėjusi kurti etnografinę klasę.

Buvusį elektrotechnikos kabinetą gavusiai mokytojai norėjosi
jį padaryti jį literatūriškesnį, tautiškesnį ir senoviniai daiktai tam puikiai
tiko.

Mokytoja ir su šeima, ir su savo mokiniais važiuodavo per
kaimus jų ieškoti – prisikraudavo lauktuvėms krepšius  sausainių, pyrago pynių, kad su kaimo žmonėmis
kalbą lengviau būtų užmegzti, ir leisdavosi į keliones. Ko tik iš jų į savo
klasę neparsiveždavo! Joje ne tik visokiausių eksponatų atsirasdavo, bet, vyrui
padedant, net ir senovinė kamara buvo įrengta.

„Tai buvo kaimo giedojimas mieste. Man nesinorėjo, kad
kaimas išeitų iš mūsų istorijos ir šis kabinetas tapo mūsų praeitį menančių
senų daiktų saugykla“, – pasakojo D. Šalaševičienė.

Senų daiktų jos įkurtoje etnografinėje klasėje, ilgainiui virtusioje
mokyklos etnografiniu muziejumi, susikaupė daug ir labai įvairių. Bet gi
daiktai, kaip ir žmonės, turi savybę pasenti, susidėvėti. Tad tenka juos
atnaujinti ir ekspoziciją vis naujais papildyti. Bet D. Šalaševičienė jų
ieškoti į kaimus nebevažiuoja – daugybę įvairių muziejui tinkamų daiktų randa
pakartotinio daiktų naudojimo centre „TikoTiks.“

Jis mokytojai tapo tikru atradimu. Iš „TikoTiks“ į Volungės  mokyklos muziejų iškeliavo staklėmis austos
staltiesės, lovų užtiesalai, drobės, juostos, kiti daiktai.

Dėl sveikatos problemų pati pamokų jau nevedanti Danutė visus
juos kruopščiai suregistruoja  muziejaus
inventorinėje knygoje. Tiesa, jai truputį graudu, kad iš „TikoTiks“ į muziejų
atvežti daiktai jau nebeturi savo istorijų, kokias turėjo kaimuose rinkti
daiktai – ten jie turėjo savo namus, o šeimininkai galėjo papasakoti, kuriais
metais tas daiktas buvo pagamintas, kas ir kaip jį naudojo, kada ir kodėl kitu
pakeitė.

„Anksčiau reikėjo pas žmones važiuoti senų daiktų ieškoti, o
dabar jie patys daug ką išmeta“, – pastebi D. Šalaševičienė, pasidžiaugdama,
kad tie išmetami daiktai netampa paprasčiausiomis šiukšlėmis, nepatenka į
sąvartyną, bet vėl tampa reikalingais.

Mokytojos įkurtas muziejus – viena iš galimybių išsaugoti
tokius daiktus, kuriuos savo pamokų metu mokiniams rodo ir jos kolegės.

„Buvo labai smagu sulaukti „TikoTiks“ vadovės Agnės Jučienės
skambučio ir kvietimo apsilankyti šiame centre, kur jau laukė atrinktos austos
juostos, rankšluosčiai, lininės staltiesės – daiktai, kurie žmonių namuose savo
amžių jau atgyveno ir tapo nereikalingais, o atsidūrę mūsų muziejuje praturtino
jo ekspoziciją“, – džiaugėsi Danutė Šalaševičienė.

„TikoTiks“ centras – tai vieta, kur daugybė senų daiktų
atranda naują gyvenimą. Čia apsilankius galima rasti įvairių tolesniam naudojimui
tinkamų daiktų – vienus galima naudoti iš karto, kitus – kūrybiškai pritaikyti,
atnaujinti.

Vasarą „TikoTiks“ centras lankytojų laukia ne tik darbo
dienomis, bet ir kas antrą šeštadienį. Apsilankykite čia prieš pirkdami ką nors
naujo – gal tai, ko jums reikia, rasite nemokamai!

Nuotr. Mokytojos D.
Šalaševičienės įkurto etnografijos muziejaus ekspoziciją papildė ir daiktai iš
„TikoTiks“ centro.