Šimtametės Perlojos dzūkės ilgaamžiškumo paslaptis – darbas, dainos ir optimizmas

Istoriniame
Perlojos kaime, išpuoselėtoje ir  labai
jaukioje senutėje sodyboje gyvenanti Ieva Pekarskienė  šios vasaros labai laukė – ji senolei su
žaliuojančia gamta, su gražiausiais darželio ir pievų
žolynais  padovanojo ir šimtmečio jubiliejų.

Maloniai
nustebino šimtametės senolės šviesus protas ir nebloga atmintis. Ji iki šiol
puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali
įdomiai papasakoti, kaip žmonės prieškaryje, karo metais ar pokariu gyveno. Praeitį
mena ir sename albume esančios artimųjų nuotraukos.
Kelios senoje sodyboje praleistos valandos besiklausant senolės pasakojimų ir
palinkėjimų prabėgo akimirksniu. Sunkumų ir rūpesčių nestokojusios vienos
šeimos gyvenimo istorija  buvo tarsi
išklausyta Lietuvos istorijos pamoka.

                      Ieva
gimė ūkininkų šeimoje etnografiniame Žiūrų kaime šalia Ūlos. „Šeimon buvom šeši
vaikai – Jonulis
vyriausias, tadu mes abi dzvynukės su Paulinu, Alpulis, Antanulis, o Vitulis ir
Danulė mirė maži“, – gražiai dzūkiškai pasakoja moteris.

Nedaug teko jai
mokytis, nes reikėjo tėvams namų ruošoje padėti. „Tėvulis buvo labai
rūpestyngas, bet anksci mirė, o mama buvo darbšči  siuvėja“. Jaunystėje atitekėjusi į Perlojos
viensėdį, vėliau su vyru nusipirko kuklų namuką Perlojos kaime, čia pragyveno
visą savo ilgą ir labai nelengvą gyvenimą. „Sunkus buvo mano gyvenimas.
Ištekėjau jauna, dvidešimcies metų, tadu Lietuvon buvo vokiečiai. Mano vyras
irgi Vokietijon kariuomenėn tarnavo. Sunkus buvo pokaris, daug kentėjom. Sunkus
ir mano gyvenimas su vyru buvo“, – prisimena ir guodžiasi močiutė trumpai
mintimis perbėgusi savo vargų ir rūpesčių pilną gyvenimą.

Ji
sunkiai dirbo kolūkyje laukininkystės darbininke, teko dirbt ir „vyriškus“
darbus. Prisimena, kad kolūkyje už sunkius darbadienius gaudavo apverktiną
atlygį. Labai mėgo
grybaut, uogaut, nes gimusiems šilų kaimuose tai įaugę į kraują. „Prisrinkdavau
grybų ir važiuodavau Vilniun turgun parduoc. Vargas visko išmokino. Ir gyvulius
auginau visadu – karvį, kiaulių, vištų“. Buvo
darbšti mezgėja, visiems giminaičiams gražiausių raštų megztinių, kojinių
primegzdavo „Labai mėgau megzc, kad Jūs macytūt, kiek mano primegzta!“, – sako ji.
Prie audimo staklelių, deja, nebuvo laiko sėdėt. Labai mėgo skaityt, ir dabar
laikraštį be akinių skaito.

Ievai
Pekarskienei nebuvo lemta sulaukti savo vaikų, bet visą gyvenimą mylėjo brolių
ir seserų vaikus,  globojo savo dvynės
sesers Paulinos dukrą taip pat Ievą, o dabar jos abi ir gyvena.

Paprašyta
draugiškai pasidalyti ilgaamžiškumo receptu, močiutė šypsosi: „Net nejautiau,
kap sulaukiau šimto metų. Macyc, sunkus darbas mani užgrūdzino. Ir dainos – aš
gi Žiūruose gimus“. Močiutė Ieva, padedama dukterėčios Ievos ir jos
marčios Vidutės, padainavo gražią senovinę dzūkišką dainą apie bernelį. Belieka
tik spėlioti, kiek gražiausių dainų per savo ilgą šimtmečio gyvenimą išdainavo
ši gražų balsą turinti moteris.

                      Artimieji
sako, kad  vyriausia giminaitė –
nenuspėjamo amžiaus, tartum kalendorius meluotų, o metai jai būtų sustoję ties
aštuoniasdešimtmečiu. Dukterėčia Ieva, kuri tetą vadina mamyte ir sako, kad po
mamos mirties teta jai yra mama ir draugė,  pasakoja, kad ji iki senatvės buvo labai darbšti, geros
nuotaikos, nepikta, svetinga, gero visiems linkinti. Labai mėgo dainuot,
dainavo bažnyčioje, Perlojos ansamblyje, mokėjo daug gražių senųjų dzūkiškų
dainų. Ir svarbiausia, stengėsi gyventi taip, lyg rūpesčių nebūtų, su
optimizmu.

                      Kaip pati senolė sako, nėra labai
išranki maistui, labai mėgsta valgyti duonelę, jos sveikata visą gyvenimą buvo
gera, ir dabar mažai vaistų naudoja. Na, o tokio garbaus amžiaus sulaukti
turbūt padėjo darbštumas, optimizmas ir teigiamas požiūris į gyvenimą.  

                      Šimtametė džiaugiasi, kad
ji senatvėje rūpestingai prižiūrima ir visų giminaičių mylima. Sako, prisimena ir labai ilgisi
brolių, seserų, jaunystės draugių, kurie jau seniai amžinatvėn išėjo. Ieva
prisimena lenkmetį, nes Žiūrai buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. „Žiūrų
jaunimas buvo patriotiškas ir pamaldus, eidavom devynis kilometrus pėsci
Marcinkonių bažnyčion“. Pasakoja,
kaip jaunimas Žiūruose sueidavo į vienus namus, merginos verpdavo, ausdavo  ir dainuodavo.

Ieva
pasakoja apie tragišką brolio Antano likimą. „Mūs Antanulis buvo partizanas.
Partizanai pakvietė miškan, jis iš šajo. Neparaidavo namo. Sakydavo:
„Neparaisiu, ba mama ir seserys labai verkia“. O mes prašydavom kitų partizanų:
„Tegu paraina Antanulis nor trumpam aplankyc, mes neverksim“. Brolis Antanas
(Antanas Česnulevičius– Mėnulis) žuvo 1952 m. gegužės 20 d. bunkerio
susprogdinimo metu ir buvo užkastas šalia bunkerio su kitais trimis Dainavos
apygardos partizanais. Jam buvo vos dvidešimt vieneri. Daugiau kaip po pusšimčio
metų amžinojo poilsio jis su kovos draugais atgulė viename kape  Perlojos kapinėse. Senolė prisimena, kad
tuomet graudžiai brolį apraudojo jo nuotrauką ir trispalvę prie krūtinės
spausdamos abi su seserimi Paulina.

 Nors jau neturi jėgų daug
vaikščioti, tačiau sako, kad „savuose namuose ir sienos gydo“. Ir kur negydys –
kasdien sodyboje  džiugina prižiūrėti
gėlynai. Čia pat kieme – ir nesibaigiantys paukščių koncertai. Ji džiaugiasi
tuo, ką dovanoja kiekviena diena.

Seniausios
ir labai mylimos giminės atstovės garbingos sukakties artimieji nepamiršo – jai
namuose, kuriuose pragyveno visą gyvenimą, buvo surengta graži šventė. Su
šimtmečiu ją sveikino giminaičiai.

Senolė su
didžiausiu džiaugsmu pasakoja, kad prieš savaitę švenčiant Perlojoje stovinčio
Vytauto Didžiojo paminklo devyniasdešimtmetį, ją pasveikino ir gražių dienų
palinkėjo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Mat ji anksčiau giedojo
bažnyčioje, o vyskupas tuo metu Perlojos bažnyčioje kunigavo. „Vyskupas net
prisminė, kurian bažnyčios suolan aš per pamaldas sėdėdavau“.

Su gražia
sukaktimi vieną seniausių Varėnos rajono gyventojų pasveikino, sveikatos ir
giedrų dienų palinkėjo, gėlių įteikė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis
Kašėta.
Daug gražių linkėjimų išsakė Perlojos bendruomenės nariai.

Tą dieną,
kai bažnytėlėje ją sveikino daugybė žmonių ir visi esantys sugiedojo „Ilgiausių
metų“, ji sakė: „Aš jaučiaus, kad buvau dangun“.

Ir
dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės Ievos Pekarskienės godos – kad
Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo,
duotų.