Naujas lietuviškas romanas „Gervė smėlynuose“, kurio herojai prabyla ir dzūkiškai, pirmiesiems skaitytojams pristatytas Varėnos rajono bibliotekose

Rūta Averkienė

Varėnos
viešosios  ir Naujųjų Valkininkų
bibliotekų skaitytojams įdomių literatūrinių pašnekesių forma pristatytas
naujas lietuviškas romanas „Gervė smėlynuoseׅ“. Knygos, kurios herojai prabyla
dzūkiškai, sutiktuvėse dalyvavo ir literatūriniuose pašnekesiuose apie romano
vyrus ir moteris  kalbėjosi  jo autorė Nika Piperita ir knygą išleidusios
leidyklos „Slinktys” vadovas Juozas Žitkauskas, o skaitant ištraukas iš romano,
įsijungė ir autorės vyras Giedrius.

Nors „Gervė
smėlynuose“ – rašytojos Nikos Piperitos – visiškai naujo balso lietuvių
literatūroje – literatūrinis debiutas ir vos prieš mėnesį „išskridusi“  iš leidyklos, tačiau jau spėjo sulaukti
teigiamų atsiliepimų. Nika Piperita – kūrybinis pseudonimas, kurį pasirinko,
nenorėdama, kad būtų tapatinama su knygos herojais, nes tai nėra
autobiografinis romanas. Romano autorė  gimusi ir augusi Dzūkijoje, tad romano herojai
ima ir prabyla dzūkiškai. Knygoje išties nemažai dzūkiškos tarmės ir tai yra
labai svarbus knygos išskirtinumas.

                      Šis jautrus, nuoširdus,
vietomis graudus  romanas – apie šių
dienų moterį, mintimis grįžtančią į vaikystę ir jaunystę, skaitytoją patrauks
savo lėtu, tačiau abejingumo nepaliekančiu pasakojimu.

                      Leidėjas J. Žitkauskas
pažymėjo, kad romano struktūra nėra nuosekli, bet tas dažnas sugrįžimas į
pagrindinės herojės vaikystę iš tiesų yra sugrįžimas į mažo vaiko sielą.  „Romano kalba yra labai išraiškinga ir graži,
kiekvienas žodis – išieškotas. Tai būdinga Nikai ir tai romaną sutaurina ir
sustiprina.  „Gervė smėlynuose“ nėra
greito skaitymo knyga. Ją skaitys tie, kurie ieško prasmingos litearatūros. Tai
nėra vien moteriškas romanas, nes jame daug atsakymų į sau svarbius klausimus
ras ir vyrai“, – sakė leidėjas.

„Mano
knygos herojai tikrai nėra „auksiniai“. 
Ją šiuo metu skaito ir keli vyrai ir, kas keisčiausia, sako, kad knyga
parašyta labai intymiai, o moterys joje nieko šokiruojančo ir gėdingo
nesurado“, – atviravo autorė. „Šiame romane
esama visiško nuogumo, tokio pliko kaip nukastos pakriūtės žvyras, bet jis
santūrus, netgi vietomis lyg aptrauktas velėna. Taip yra tikriausiai todėl, kad
sužeisti romano personažai gėdijasi patiriamo vidinio vienišumo ir vaikiškai
slapstosi, kitaip tariant, neišmano šiuolaikiškos stilingos laikysenos, nemoka
puikuotis savimi. Pasiekę emocinius pikus jie prabyla tarmiškai, dzūkuoja… Ar
svarbu, kad tai vaikiška? Svarbu tik tai, kas tikra. Ar noras suprasti pasaulį
– vaikiškas žaidimas?.. Regis, sukuri žaidimą, bet pats žaidimas, tau net
neįtarus, jau kuria tave – toje erdvėje, kurioje esi, ir toje laiko atkarpoje,
kurią lėmė likimas“, – nuoširdžiai įsitikinusi Nika. 

Renginio
metu literatūrinius pašnekesius keitė romano ištraukų skaitymas, o jas įtaigiai
ir vaizdinai skaitė tiek pati autorė, tiek jos vyras, tiek leidėjas.

Į
J. Žitkausko klausimą, kas lėmė, jog po visų filologijos studijų, doktorantūros
ji ėmėsi sunkaus darbo – rašyti romaną ir jam skyrė penkerius metus, autorė sakė,
kad  romanas pradėtas rašyti dar
anksčiau. „ Aš esu žmogus, rašantis dienoraščius, juos rašiau visada. Kartais
tai būna vienas sakinys, kartais pora puslapių prieš miegų. Iš skaičiusiųjų
mano dienoraščius išgirdau siūlymų tuos dienoraščio epizodus apjungti, sudėti į
vieną. Romaną aš susidėliojau ramiai, jis „susiklijavo“ man asmeniškai kaip
gražus vitražas, mozaika“. Nika Piperita prisipažino, kodėl jos vyras pats
išsirinko perskaityti ištrauką iš skyriaus „Sapnų kambarys“,  nes ji labiausiai atspinti knygos herojės – mergaitės
būseną, charakterį. „Mano vaikystėje buvo senelių sodyba su tokiu pat kambariu,
šventųjų paveikslu ir vieninteliu langu, už kurio buvo didelis sodas ir buvo
didelės kalvos, kurių dabar nėra, nes jas nukasė. Gal ir pasakiau, kodėl
atsirado šis romanas – aš norėjau, kad jos, tos kalvos, išliktų“, – pristatymo
metu kalbėjo autorė.

J.
Žitkauskas pastebėjo, jog romane labai svarbus akcentas – smėlis, apie jį
rašoma ir knygos pradžioje, nes veiksmas vyksta Dzūkijos kaime, ir romano
pabaigoje, kai knygos herojė su teta nuvažiuoja prie jūros.

Ką
veikia gervė smėlyje? „ Gervė (paukštis) – laisvės simbolis, tačiau įkurdinama
ne jai skirtoje aplinkoje ji tampa tarsi savo aplinkybių įkaite. Ji tupi ir
nelabai gerai jaučiasi, nes gervė sutverta skraidyti. Gervė – kaip metafora
išskrendančiai ir grįžtančiai į savo namus knygos herojei.  Mergaitė Margarita augo be mamos, jos
vaikystė nelepino, bet nelepino ir vėlesnis gyvenimas. Su pirmu vyru ji
susigūžia, nedrįsta atsiskleisti, pasakyt, ką mąsto. Bet po to prabyla,
išskleidžia sparnus. Juk visos gervės iš pelkių pakyla“, – sakė Nika Piperita.
Pasak jos, kiekvienas skaitytojas tą mergaitę–gervę pamatys savaip.

„Aš
skaitytojui norėjau pasakyt, kad savo vaikystę, kokia ji bebūtų, mes kiekvienas
nešamės su savimi. Ji gyvena mumyse. Mes galim ją užslėpti, jos nenorėti, ją
mylėti, žavėtis.  Bet kiekviename
suaugusiame žmoguje gyvena vaikas. Jeigu mes tą vaiką užspaudžiam savyje,
vaikas nebūna laimingas ir suaugęs žmogus nebūna laimingas. Tad ir mano jau
suaugusios herojės apsisprendimus, pasirinkimus, apkabinimus ir atstūmimus
galim atrasti jos vaikystėje. Norėjau parodyti, kaip vaikystės patirtis daro
įtaką jau suaugusio žmogaus gyvenime. Nes mano herojė save atranda ir supranta
tik tada, kai  išdrįsta suprasti, koks ji
paukštis, nesvarbu, kokioj aplinkoj ji atsirado“.

„Gervėje
smėlynuose“ savo vaikystę, kurios laukuose ir atmintyje nostalgiškai žydi
baltagalės ramunės, „saulės zuikučius“, ant galvos močiutės sode bumbsinčius
obuolius, taip pat ir  sovietinio
gyvenimo „prieskonių“ ir atras kiekvienas, kas tuo metu buvo vaikas.

                       Romanas
tikrai ne vienadienis, prie jo skaitytojas turėtų kartas nuo karto grįžti, iš
naujo paskaityti. Ir tikrai yra dėl ko…