Ryš(k)iai su Vaidu Pračkaila…

Dveji
metai. Pandemija, karantinai. Atstumai. O kaip mūsų ryšiai? Stiprėja ar
trūkinėja? Apie juos kalbamės su kūrėju Vaidu Pračkaila.

Ryšys su Namais. Kaip jus
paveikė buvimas namuose per karantiną? Gal šis laikotarpis buvo kūrybingas ir įkvepiantis?
O gal privertęs daugiau atsisukti į save?

Buvimas namuose niekaip nepaveikė, nes ir be karantino
daugiausia būnu namuose, o pagrindiniai darbai – koncertai – tik savaitgaliais
ir per šventes. Stengiuosi atsiriboti nuo visos neigiamos informacijos – neskaitau
laikraščių, nežiūriu televizoriaus (pastarąjį jau prieš daug metų išmetėme į
kiemą). Kad visai neatsilikčiau nuo gyvenimo, yra internetas. Kalbant apie
kūrybą, tai nesibaigiantis, kasdienis, širdžiai mielas procesas.

… su Tapyba. Kaip jūsų
gyvenime atsirado tapyba? Kodėl ne kita dailės šaka, pvz., skulptūra? Kokios
temos jūsų darbuose atsispindi? Ką jums rūpi papasakoti per kūrybą?

Nuo mažens vaizduoju dailininką. Tapyba nėra kažkuo labai
išskirtinė. Išbandžiau drožybą, keramiką, batiką, savo reikmėms koncertinių ir
kasdienių drabužių modeliavimą, iškalinėjau vario skardos paveikslus, akvarelę,
rezgiau pinikus, kiliminius paveikslus, dar ir šiandien kuriu įvairių renginių
scenografiją. Atsiradus kompiuteriams, pramokau maketuoti.

Kadangi nemoku paišyti žmonių, tapyboje varijuoja
peizažai, natiurmortai. Tapydamas visai negalvoju apie kokias užslėptas ar
giliai prasmingas mintis. Kai „užplaukia“, užsidegu šventintą žvakę, įsipilu
vyno, jeigu nieko nėra namuose, visa gerkle užleidžiu nuotaiką atitinkančią
instrumentinę muziką, teplioju ir skraidau mažiausiai per metrą nuo žemės.

… su Laiku. Koks
jūsų santykis su laiku? Kam teikiate didesnę reikšmę – praeičiai, dabarčiai ar
ateičiai?

Praeitis – graži, pilna smagių prisiminimų. Dabartis –
šiek tiek miglota. Ateityje – bus gerai. Visi žinome liaudies patarlę, kurią
šiek tiek sutrumpinau: „Nėra to blogo, kuris neišeitų…“ Juk viskas visada
baigiasi gerai. Jeigu dabar blogai, reiškia dar nesibaigė.

… su Žmonėmis. Ar svarbu
kurti ryšį su žmonėmis? Kas padeda tai daryti? Kas trukdo?

Kaip ir visi, turiu savo bendraminčių ratą. Aplink visada
sukosi didelis talentingų žmonių verpetas. Tada ir mano gabumai ryškesni.
Reikalingas dar didesnis būrys (mintyje turiu žiūrovus), kad tuos bendrus
gabumus, įvairias programas ir darbus kas nors pamatytų ir įvertintų.

… su Įkvėpimu. Kada jis
ateina? Kaip ateina? Kaip ilgai pavyksta jį išlaikyti?

Įkvėpimas. O kas čia per daiktas?

Įkvėpimas
– kitais žodžiais – „kai užplaukia“, bet jau supratau, kad jo atėjimas dažnai
būna siųstas aukštesniųjų jėgų. Važiuojame toliau!

… su Personažais. Kaip
šiuo metu laikosi Apolionija? Jai turbūt buvo labai sunku? Ji juk tokia
bendraujanti, vietoje nenurimstanti. Kaip ji išgyveno ilgus užsidarymo
mėnesius?

Zizirskienei, kaip ir daugeliui, ne tik kūrybos žmonių,
per visus karantinmečius geroookai sumažėjo užimtumas, bet liūdėti nėra kada.
Tai koncertines drapanėles siuva, tai karolius veria, tai dainuškas rašo…
Vasarą darbų buvo sočiai – vedė įvairius renginius rajonuose: bendruomenių šventes,
koncertus, privačius vakarėlius ir t. t.

… su Vertybėmis. Kokiomis
vertybėmis vadovaujatės gyvenime?

… sveikata, šeima, meilė, draugystė, garbė, sąžiningumas,
atsakomybė, teisingumas, gerumas, pasitikėjimas, laisvė, taika, tolerancija,
drąsa, užuojauta, bendradarbiavimas, nuoširdumas, karjera, rūpestis vienas
kitu, individualumas, mokslas, juokas, šypsena, pinigai… Be pradžios ir
pabaigos vertybių virtinė, kuriai apibendrinti tinka vienas žodis – GYVENIMAS.

… su Humoru. Tai koks
tas jūsų santykis su humoru?

Visada buvau „prie meno“ ir „prie humoro“.
Laikas parodė, kad iš jų galima visai normaliai pragyventi. Tai nėra lengvas užsiėmimas,
kaip daugeliui atrodo. Visi mato mūsų gražiąją pusę scenoje – juokas, muzika,
šokiai, šviesos, linksmybės, plojimai, gėlės… Visam tam sukurti reikia nors
ir „juodai“ dirbti, bet ganėtinai smagiai. Zizirskienė pripažinta lietuviškosios
stand-up komedijos (Stand-up komedija – žmogaus patirčių, nuomonių
atkūrimas humoristiniu būdu scenoje priešais auditoriją. – aut. past.)  pradininke.

… su Knygomis. Kokios 3
knygos padarė didžiausią įtaką iki šiol?

Balio Sruogos „Dievų mišką“ mažiausiai
tris kartus perskaičiau… Didelėje pagarboje klasikai – Salomėja Nėris, Petras
Cvirka, Maironis… Humoro klasikai – Vytautė Žilinskaitė, Juozas Bulota…
Svaigstu nuo Juozo Erlicko kūrybos.

Ne įsiteikti norėdamas, o nuo dūšios sakau – žaviuosi mūsiškės Anelės Zurlienės
knygomis. Visas pati autorė man padovanojo. „Atstumtųjų“ taip ir nepajėgiau
perskaityti – tik pradedu skaityti, krūtinę užspaudžia, per ašaras eilučių
nematau…

Daugiau kažko išskirtinio neturiu. Perskaityta visa
pasaulinės literatūros serija, daugybė knygų apie gamtą, senovės istoriją, pedagogikos
ir meno teorijos ledinių… Krokialaukio bibliotekoje fantastikos skyriuje
nebuvo nei vienos neperskaitytos knygos. Nemaža namų biblioteka. Visa tai buvo.
Prieš kokius penkiolika metų kažkas viduje klaptelėjo ir… dabar net
laikraščių neskaitau.

… su Verebiejais. Koks
ryšys su jais?

Verebiejuose prabėgo gabaliukas jaunystės. Smagūs
prisiminimai. Buvau atsakingas už vaizdinę agitaciją. Be tuo laiku madingų
šūkių rašymo: „Šlovė TSKP-ė!“, „Tegyvuoja gegužės 1-oji!“, gerokai mieliau buvo
išpaišyti vaikų darželio sienas, tvarkyti kolūkio kontoros stendus, ant mano
galvos buvo naujos mokyklos vidaus dizainas, užrašai ant kabinetų durų ir t. t.
Per 30 metų nugriuvo pašto dėžučių stoginės, garbės lenta… Nuo kontoros lauko
sienos dar nenusilupo žemės ūkį ir mokslą simbolizuojanti varpa su knyga…

Kolūkio komjaunimo „Linksmųjų išradingųjų klubo“ komanda buvo daugkartinė
rajoninių konkursų nugalėtoja. Į gražų, išdykusį būrį susijungė
talentingiausias Verebiejų jaunimas. Spėkite, kas komandos kapitonas?

Keletą metų Verebiejų mokykloje dėsčiau dailę. O kiek smagiai prisiautėta
kultūros namuose! Teko prikišti nagus prie apželdinimo darbų. Verebiejuose
sukurti ir du iš trijų pačių geriausių mano gyvenimo kūrinių – dvi dukros ir
sūnus!

Ajai, kiek gražių prisiminimų!

Ryšiai su Verebiejais ir verebiejiškiais nenutrūkę – retsykiais
susitinkame… Kažkada piršliavome Raimundo Germano vestuvėse ir jis mūsų
nepamiršta, su gražia šeimyna į svečius atvažiuoja. Praeitą vasarą Irmantas
Granskas nupirko ir Vilniun dovanų išvežė didelį paveikslą. Andrius Juška jau
senokai beužsuko. Su Labučiais susiskambiname, o tai ir netyčiom susitinkame…
Kaip dabar madoje, vis per feisbuką pasimojuojam.

Dėkoju už
pokalbį. Linkiu įkvėpimo, kuris kažkur izoliuojasi. Lai užeina. Skaitytojus iki
šių metų pabaigos kviečiu užsukti į Alytaus rajono savivaldybės viešosios
bibliotekos Verebiejų filialą ir ten apžiūrėti Vaido Pračkailos parodą „Laiko taku“. 

Irma Žvinakienė ARSVB
Verebiejų filialo Vyresn.
bibliotekininkė