Prieš Šv. Kalėdas Marcinkonių etnografinėje sodyboje prisimenamos senosios žvakių liejimo tradicijos

Rūta Averkienė

Lietuvoje plotu
didžiausias Marcinkonių kaimas žavi ne tik unikalia gamta, senąja kaimo
architektūra, turtinga istorija, bet ir iki šių dienų išlikusiomis protėvių
tradicijomis ir papročiais, kurie čia pagarbiai puoselėjami. Etnokultūros
paveldu, organizuodami įvairias kūrybines dirbtuves ir mokymus, stengiasi
sudominti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato
direkcijos darbuotojai. Viena iš tokių edukacijų – žvakių liejimas ant lanko
senuoju būdu. Žiemos saulėgrįžos šventės ir Kūčių stalas
neįsivaizduojami be natūralaus vaško žvakių, tad artėjant  gražiausioms žiemos šventėms visi norintys
kviečiami išsilieti savo žvakelę.

                      „Artėja gražiausia žiemos šventė – Šventos
Kalėdos.  Bet prieš tai bus Kūcos, o an Kūcų
stalo turi degc cik savo darbo čysto vaško žvakelė, katrų turi išsilėc pats
gaspadorus ar gaspadinė. Užtai visiem ir siūlynam atvažuoc pas mus in
Marcinkonių etnografinį sodybų ir  prieš
šventes išsilėc po vaško žvakį“, – gražiai  žvakių liejimo edukaciją pradeda nuotaikingai
dzūkiškai pasakodamas Marcinkonių etnografinės sodybos šeimininkas, etnografas
Jonas Bajoriūnas.

                      Jis svečių kaip visada laukė pasiruošęs visas
žvakėms lieti reikalingas priemones. Vidury kambario – dubuo su ištirpintu ir
šiltu vašku, virš jo pakabintas lankas. Padedamas edukacijos dalyvių, jis
atkirpo ir ant paruošto lanko sukabino lininio siūlo galus, kurie paskui tapo
žvakių dagtimis. Paėmęs ant ilgos rankenos pritvirtintą puodelį, etnografas
demonstravo ir dzūkiškai pasakojo, kaip reikia pradėti lieti žvakes. „Žvakes
lajam keturiasdešimc – keturiasdešimc penkių centimetrų. Raikia labai suskaupc,
kad žvakės nebūt kraivos.  Pylkit kuo daugiau vaško vienodai nuog viršaus
in apacių, tai žvakė bus ciesi“, – vaizdingai aiškino.  „Kad išlėtai
žvakį, an jos raikia užpylc vaško maždaug trisdešim šešis kartus, o visų lankų
žvakių vienas žmogus gali išlėc per pusantros valandos. Man tai malonus
užsiėmimas – suskaupi, žūri in vaškų, pili jį ir matai, kap žvakelė pamažu auga.
Vaško gaunam iš Dzūkijos bicinykų“, – pasakojo  turbūt ne vieną tūkstantį
vaško žvakių demonstruodamas senąjį žvakių liejimo būdą išliejęs Jonas
Bajoriūnas, muziejuje dirbantis ir šią edukaciją vedantis nuo 2005 metų. „Pyrmų
edukacijų vediau užsieniečiam. Jiej labai reiklūs, tai mes nelygiai išlėtas
žvakes bandėm lygyc. O jiej nusistebėjo: „Neraikia lygyc, jei cia pats
natūraliausias būdas, tai tegu tep ir būna“.

                      Parodęs, kaip reikia semti iš dubens ir
tolygiai pilti ant siūlo šiltą vašką, etnografas tai leido išbandyti kiekvienam,  šmaikščiai dzūkiškai patardamas: „Nemataliok
knatais, ba, kap sako, tadu velnias vaikus supa“.

                      Kol vaško žvakelės pamažu  storėjo, jis
per keletą valandų  papasakojo daugybę pasakojimų apie šio krašto
bitininkavimo bei kitas tradicijas.

                      Žvakės etnografinėje sodyboje liejamos ištisus
metus, bet daugiausia jų išliejama prieš Grabnyčias, Šv. Velykas ir Šv.
Kalėdas. „Per šitų savaitį išlėjom daugiau kap penkiasdešimc žvakių“, sakė  etnografas. Jis  pasidžiaugė, jog jau trejus metus prieš Šv.
Velykas sodyboje išliejama daugiau kaip po šimtą žvakių ir jos padovanojamos
Marcinkonių bažnyčiai. „Dzidziojo šeštadienio metu, kap būna šviesos ir ugnies
liturgija, žmonės užsidega gražų vaškinį žvakelį, katroj būna išlėta
etnografinėn sodybon. Kap uždega tas žvakes, tai visa bažnyčia vašku kvepia!“.

                      Bitininkystės istorija  Lietuvoje prasidėjo maždaug prieš šešis
tūkstančius metų, kai pasitraukė ledynai ir išplito šilumamėgiai augalai,
suteikę bitėms buveinę ir maistą. Vaškas nuo drevinės bitininkystės laikų
Lietuvoje buvo eksporto prekė. Jis buvo naudojamas žvakėms lieti dvaro rūmų,
bažnyčių ir vienuolynų apšvietimui, antspaudams, juvelyrinių gaminių, patrankų,
varpų formoms lieti. Dzūkijoje vaškas buvo naudojamas adytų vyžų ir nertinių
moteriškų kurpaičių padams išlieti. Vašką naudojo ir siuvėjai. Žvakes Dzūkijoje
liedavo ant lanko. Žvakės dagtis buvo iš lininio ar medvilninio siūlo, buvo
reikalingas lankas, dubuo vaškui šildyti, indas pilti ištirpintam vaškui. Kad
žvakė būtų tiesi, ji būdavo ritinėjama ant lygaus paviršiaus lygia lentele.
Ypatingai dzūkai ruošdavosi Grabnyčioms.

                      „Anksciau vaško turėjo cik tas, kas laikė
bites. Vaškas buvo brangus dalykas, ale žvakė buvo raikalynga ciek papraston
pirkelėn, ciek pas ponus. Pas mus šitan kraštan ilgai buvo paplitus dravinė
bicininkystė. Bitės su aviliais in namus „parajo“ gerokai vėliau.
 Kelminius avilius duodavo pasogo. Žmogu, kuris rūpinos bitėm, nebuvo kadu
lauko darbų dybc. Raikėjo apeic, aptikryc bites. Vaško iškaicinimas – sunkus
darbas, bet dyrbdavo ir vyras, ir žmona. Žvakės buvo raikalyngos ir sau,
 ir bažnyčiai raikėjo aciduoc mokesčius vašku arba vaško žvakėm.
Grabnyčios žvakė buvo saugoma kuparan, stalnykaicin, suvyniota drobelėn. Jų
uždegdavo per Krikštų, per Pirmų Komunijų, per šliūbų ir kap numirdavo. Jei
būdavo dar nesudegus, indėdavo tų pacių žvakį trūnon. Marcinkonių kraštan
žvakės buvo lajamos an lanko ir šitas paprocys pas mus išliko ilgiausiai iš
visų regionų“.  

                      Jonas Bajoriūnas
pasakojo, kad ir dabar dar šilų kaimeliuose gyvena vyriausios kartos žmonių,
kurie, jei dar turi vaško, patys išsilieja žvakių. Per didžiąsias religines
šventes šias žvakes jie nešasi į bažnyčią.

                      Dzūkijos
nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija siekia
išsaugoti ir užtikrinti šios tradicijos gyvybingumą. Drevinė bitininkystė Varėnos
krašte 2019 m. metais įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

                      „Dziaugiamės, kad yra norincių išmokc lėc
žvakes. Cikrai labai gražu pastacyc namuosa per šventes cikro vaško žvakelį.
Stacykit jų grūduosa, tadu metai bus bagoci, visi būsim sveiki, graici, pilni
miškai pridzigs grybų. Mūs namuosa tai visadu an stalo vazukėn kokion ar
sciklinėn stovi vaško žvakelė, pacys su žmonu Siguti jas ir išsilajam. Gi ir
mugėn gali nuspirkc, ale nėr gražau, kap išsilajam pacys“.

                      Klausantis įdomybių ir vienam keičiant kitą
prie žvakių lanko, kambary netrūko linksmo klegesio. „Nu jau bus gana, jau
išlėjom. Labai gražos žvakės išajo, labai acicinka visas proporcijas“. Per
pusvalandį žvakelės sustingo, tada etnografas kruopščiai jas nukirpo nuo lanko
ir įteikė kiekvienam edukacijos dalyviui dovanų.

                      „Papuoškit savo nulėtu žvaki šventų Kūcų stalų,
kadu prie jo susės visa šeima. Vašku kvepės visi namai ir bus visiem jauku.
Šviesių ir šiltų šventių“, – linkėjo etnografas Jonas Bajoriūnas.

                      Edukacinė žvakių liejimo popietė Marcinkonyse
alsuote alsavo dzūkiška dvasia ir priminė namus „kaip pas močiutę“. Sodybos palubėse
besisupantys šiaudiniai sodai ir šiaudų žvaigždės, nertomis užuolaidėlėmis
padabinti langai, ant kuparų ir senų suolų gulintys ir pasieniais
iškabinti  austi rankšluosčiai, lovatiesės,  mezginiai, skaros, namų
apyvokos daiktai, kuriais naudojosi mūsų protėviai – visa tai surinkta iš
Marcinkonių ir aplinkinių kaimų gyventojų kaip turtingas mūsų etnokultūros
palikimas.