Prie rekonstruotos Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietės Kasčiūnuose skambėjo patriotinės dainos ir kalbos

Rūta Averkienė

Prasmingas renginys „Istorijos atgarsiai Merkio
krante“ į pušynuose pasislėpusią dramatišką
pokarį menančią ir ypatingą aurą turinčią dzūkišką sodybą ant Merkio kranto,
kurioje gyveno  ir šio krašto pokario
laisvės kovų istoriją daugybę metų nenuilsdamas liudijo partizanas Juozas
Jakavonis-Tigras, sukvietė daugybę žmonių. Renginio metu buvo atidaryta ir pašventinta pagal architekto,
profesoriaus Gintaro Čaikausko projektą  atnaujinta
Dainavos apygardos partizanų vadų A. Ramanausko – Vanago ir J. Vitkaus –
Kazimieraičio vadavietė su autentiška įlindimo anga. Įvyko ir jautraus
dokumentinio filmo „Juozas Jakavonis–Tigras“, kurį režisavo Valdas
Babaliauskas, premjera. Kariai padėjo gėles ant J. Jakavonio–Tigro kapo
Kasčiūnų kapinaitėse. Tylos minute buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę.

Renginio
pradžioje visi sugiedojo Lietuvos valstybės himną. Jautriai kalbėjo praėjusių
metų rudenį į amžinybę išėjusio devyniasdešimt septynerių metų sulaukusio Juozo
Jakavonio–Tigro dukra Angelė Jakavonytė. Renginio
organizatorius ir dalyvius pasveikino pirmasis Lietuvos valstybės
vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas
Landsbergis, LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, LR Seimo Nacionalinio
saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Krašto apsaugos
viceministras Vilius Semeška, Adolfo Ramanausko–Vanago dukra Auksutė
Ramanauskaitė–Skokauskienė ir kiti. Renginį vedė aktorius Paulius Tamolė.

Renginyje dalyvavo du J. Vitkaus –
Kazimieraičio sūnūs, vaikaičiai, provaikaičiai, Lietuvos
partizanų artimieji, Europos Parlamento nariai, LR Seimo nariai, Lietuvos
kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai, Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas
Vytas Lukšys ir centro darbuotojai, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis
Kašėta ir mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius,  šauliai, tremtiniai,  įvairių pilietinių organizacijų atstovai bei
kiti svečiai.

Prasmingas kalbas dar labiau įprasmino įspūdingas koncertas. Toli pušų viršūnėmis vilnijo operos solistų Liudo Mikalausko, Egidijaus Bavikino, akomponavo Beata
Vingraitė, solistės Agnės Sabulytės, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų
choro „Aidas“, patriotiškos roko grupės ,,Thundertale”  atliekamos partizaniškos ir kitos nuostabios
lietuviškos dainos. Kazimieraičio vaikaitės Vilijos Pranskienės smuiko
melodijos jaudino iki sielos gelmių. Su atlikėjais
dainavo ir visi susirinkusieji.

Labai jautru buvo išgirsti ir pamatyti naujai atkurto
bunkerio viduje nufilmuotą Jono Sakalausko dainą „Partizanų būrys“, kurią
atliekant Tomas Ramančiūnas grojo violončele, video sukūrė Titas Kazlauskis.

Renginio metu veikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų
centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta fotografijų paroda
„Vanagas su vanagėliais“. Fotografijose įamžinti tuometinis Dainavos apygardos
Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo pavaduotojas
Albertas Perminas-Jūrininkas. Taip pat buvo galima įsigyti LGGRTC Leidybos
skyriaus išleistų knygų, pasivaišinti pasieniečių
pagaminta koše ir arbata.

Šaulys Augustas Žukauskas supažindino su  Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės
šaulių unikalia ginklų paroda. Lietuvos šaulių sąjungos atstovai visus
besidominčius supažindino su lengvųjų ginklų pavyzdžiais.

Šioje vietoje 1945
metais buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kurioje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas
Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės
varpas“.  Sodybos šeimininkas,
2018 metų Laisvės premijos laureatas, partizanas J. Jakavonis-Tigras prieš dvidešimt penkerius metus su bendraminčiais šią
vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakodavo,
kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už
Lietuvos laisvę.

Čia kaskart simboliniai laiko tiltai
tarsi sujungia praeitį su dabartimi, o sutiktos asmenybės palieka neišdildomų
įspūdžių.

Šventindamas paminklą Kazimieraičio vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus savo
prasmingoje kalboje pažymėjo, jog reikia branginti ir mokėti sukurti namus,
kuriuose yra vietos svetingumui, pakantumui, gėriui. „Štai stovime šalia bunkerio,
kuris yra įrengtas po žeme, kur šalta, drėgna, kur nėra šviesos. Mes
suprantame, kad gyvenimo aplinkybės kartais mus išvaro iš tikrųjų namų. Mes
meldžiame Viešpatį išmintingos pagalbos, kad mokėtume kurti namus bet kokioj
aplinkoj. Bunkeris partizanams buvo prieglauda, atokvėpio vieta, kad jie vėl
galėtų kilti į kovą. Tai buvo ir mirties vieta, nes partizanai užpulti bunkeriuose
ir žūdavo. Šventindami šitą bunkerį, meldžiame, kad Viešpats globotų visus
lankytojus, kurie ateis pasižiūrėti, kaip pokario metais čia glaudėsi partizanai
– šlapi, alkani, tiesiog pūdami gyveno ir ieškojo dvasinės atramos, kuri padėtų
kovoti. Mes dėkojame tiems žmonėms, kurie juos labai rizikuodami priglausdavo,
globodavo. Šis bunkeris yra kaip muziejinė vertybė. Te kiekvienas lankytojas
mokosi pavyzdžio iš čia buvusių narsių vyrų. Laimink Viešpatie šitą būstą, kad
žmonės suprastų, kad net ir tokiomis sąlygomis Tavo pagalba juos pasiekia. Kad
moko mylėti savo Tėvynę, kovoti ir dirbti vardan jos laisvės. Tegu bus
palaiminti šie namai“.

Projekto autorius, architektas G. Čaikauskas pažymėjo, jog projektas
įgyvendintas  ir tai, ką jie su komanda
atliko per nepilnus keturis mėnesius, prilygsta stebuklui. „Nepaliauju stebėtis idėjos autorės Angelės Jakavonytės
pasiryžimu ir atkaklumu per tokį trumpą laiką rekonstruoti vadavietę.
Nepaliauja stebinti ir kontrastas, kad kuklioj aplinkoj, kur pakrypę stogeliai,
gimsta tokie puikūs žmonės kaip Juozas Jakavonis–Tigras, kurie trokšta kurti
gėrį. O marmuro rūmuose, kremliuose, kur blizga prabanga, gimsta blogis. Ši
vieta yra simbolinė, vienas iš pavyzdžių, kad kuklioje aplinkoje gimė puikios
idėjos, buvo kuriama Lietuvos valstybė“.

Profesorius Vytautas Landsbergis padeklamavo eiles
apie pokarį Dzūkijos kaimuose. „Nuo pokario kovotojų išlikusi Lietuvos laisvės
dvasia, pasišventimas tų, kurių išliko, ir drąsi mintis, jog reikia kovoti už
Lietuvą vėl prikėlė mūsų Tėvynę laisvei. O kaip netoli nuo mūsų dabar rusiški
čebatai trypia ir niokoja Ukrainos žemę. Matome, kad toli gražu ta partizanų
kovota kova nesibaigė, ir ji nesibaigs, kol visa Europa nebus laisva“, –
kalbėjo jis.

Premjerė Ingrida Šimonytė sakė: „Okupantams nepavyko sunaikinti nei Tėvynės
meilės ir laisvės, nei savo gyvybes už mus paaukojusių kovotojų atminimo.
Partizanai savo krauju išpirko mūsų silpnumą duoti atkirtį sovietinei
okupacijai. Jie negalėjo sustabdyti okupacijos, tačiau partizanų kova turėjo
didelę prasmę. Jie tapo didvyriais, iš kurių ir šiandien semiamės stiprybės.
Jie yra pavyzdys, kad už laisvę turime kovoti kaip už brangiausią turtą. Ši
kova, deja, turbūt niekada nesibaigs. Lietuvos partizanų drąsa dabar
atsikartoja Ukrainoje, o Rusijos pradėtas karas ir visos jo aukos yra kaina,
kurią tenka mokėti už nuolaidžiavimą, už turėtas iliuzijas“.

Auksutė
Ramanauskaitė–Skokauskienė dalijosi prisiminimais, kaip prieš dvidešimt
penkerius metus su mama lankydama bunkerius, kuriuose buvo jos tėvelis,
atvažiavo į Kasčiūnus. „Mus labai svetingai tada priėmė sodybos šeimininkas
Juozas Jakavonis. Mes prašėme, kad jis sutiktų, jog jo sodyboje būtų atstatytas
bunkeris. Ir jis sutiko, pats daug prisidėjo prie bunkerio atstatymo“. Ji
perdavė Angelei Jakavonytei reikšmingą reliktą – iki šiol saugotas rodykles,
kurias darė J. Jakavonis prieš dvidešimt penkerius metus atidarant bunkerį. „Yra
gera, kad Juozas išliko kaip simbolis, jis nelieka užmirštas ir jo kova yra
gerbiama, vertinama“, – sakė ji.

Solistas
Liudas Mikalauskas prisiminė, kaip pirmą kartą drauge su J. Jakavoniu–Tigru
Amerikoje sudainavo dainą „Tu esi Tėvyne man miela Lietuva“, kurią čia
dainuodavo ir  A. Ramanauskas–Vanagas. Po
to dar ne kartą kartu ją dainuodavo šioje sodyboje.

Savo
jautrioje kalboje Angelė Jakavonytė ne tik prisiminė tėvelio veiklą, bet ir
papasakojo, kaip gimė idėja atnaujinti bunkerį. 
„ Visai šalia tekančio tyliojo Merkio srovė mena laiką, kuomet ant šio
kranto tamsioje keletos metrų žeminėje susitelkę išmintingi ir narsūs vyrai –
Juozas Vitkus–Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas–Vanagas bei kiti –kūrė
Lietuvos išlikimo ir valstybės ateities planus, bandė juos įgyvendinti
kruvinomis okupacijos sąlygomis. Bandau įsivaizduoti, ką tuomet jie mąstė dėl
šiuolaikinės mūsų tautos ir laisvos Lietuvos valstybės.  Savo gyvybės kaina jie patvirtino visos
lietuvių tautos laisvės siekius, kurie įsikūnijo tik praėjus beveik
penkiasdešimčiai metų. Manau, jie tikrai būtų norėję matyti tokį mūsų gyvenimą,
kokį esame susikūrę šiandien. Nors kasdienybėje turime visko, tačiau esmių esmė
– turime Laisvę, kuri yra mūsų egzistavimo, gyvenimo ir valstybės kūrybos
pagrindas. Kaip atsitiko, kad šiandien susitinkame Kaščiūnuose? Praėjusių 2021
metų lapkričio antroji-oji buvo paskutinė diena, kuomet tėvelis visam laikui
paliko šiuos namus. Žiemai išvykdamas į Vilnių gyventi pas mane, apdengė
buvusio bunkerio angos viršų ir pasakė: „Jau viskas griūva, duos Dievas
sveikatos, pavasarį būtinai remontuosim“. Po dvidešim vienos dienos Tėtis išėjo
Anapilin. Stovėdama prie jo kapo duobės, daviau įsipareigojimą ir įžadą sau,
kad paskutinė Tėvelio valia bus įvykdyta. Šių metų pradžioje sunkiai
įsivaizdavau, jog tai, ką šiandien matote, yra įmanoma įgyvendinti. Įsteigėme
„Juozo Jakavonio – Tigro labdaros ir paramos fondą“, tačiau prasidėjo karas
Ukrainoje, gyvenimą supurtė nauji baisumai ir negandos, netikrumas. Atrodė, kad
gyvenimas, o ypač tokie planai, kaip šis, sustojo visam laikui. Impulsu tapo
bendraminčiai, kurie labai palaikė mano iniciatyvą, nors ir patys netikėjo, kad
tai įmanoma įgyvendinti per keletą mėnesių. Tėvelio norą, kurį įsipareigojome
įgyvendinti po jo mirties, išgirdo geros valios žmonės. Vieni pirmųjų fondo
aukotojų buvo merkiniškiai Živilė ir Marius Valukynai, paaukoję 10 tūkst.
eurų sumą. Po to atsirado ir daugiau didelės širdies žmonių, kurie prisidėjo
piniginėmis lėšomis, vėliau ir statybinėmis medžiagomis, darbais. Jų
primygtiniai prašymai nedelsti su partizanų vadavietės rekonstravimu mus
stiprino dvasiškai, suteikė vilties, kad spėsime.

Ypač
branginu tai, kad dauguma „Juozo Jakavonio – Tigro labdaros ir paramos fondo“ rėmėjų yra buvusių
partizanų vaikai ir jų šeimų nariai.  Čia
ir yra visų mūsų, kurių šeimos dešimtmečius gyveno visuomenės užribyje,
simbolinė, nematoma jungtis, Tėvynės meilės bendrystė ir stiprybė.

Tikiu,
kad ir Tėvelis iš aukštybių prideda mums jėgų veikti ir laimina visus darbus.
Visapusiškos pagalbos šiame darbe pirmuoju teikėju buvo stomatologas Vytautas
Kyga ir visai jo šeimai, labai padėjo partizanų artimieji, tremtiniai, šauliai,
karišiai, pasieniečiai. Sesuo Birutė su vyru 
Antanu Skindarai su sūnumis Justu ir Arvydu ir daugybė kitų nuostabių
žmonių be atokvėpio paskutiniais mėnesiais dirbome, kad būtų atkurtas bunkeris
ir sutvarkyta aplinka.

Dukra
grafikos dizainerė Miglė Rukštelytė parengė projektą „Istorijos atgarsiai Merkio
krante“ ir  „Partizano Juozo
Jakvonio-Tigro labdaros ir paramos fondui“ LR Krašto apsaugos ministerija skyrė
 dalį lėšų (9 540 eurų) partizanų
vadavietės atidarymo renginiui surengti.

„Istorija
moka sukti savo ratus atgal, pagrasindama: jei nebudėsite laisvės sargyboje,
ateis svetimieji ir pagrobs ne tik materialinius, bet ir dvasinius turtus,
kurie sudaro Tėvynės laisvės ir
meilės, valstybės piliečių santarvės ir
gerovės pamatą“, – rašė Tėvelis savo knygoje
,,Šalia mirties“.

Partizano Juozo Jakavonio – Tigro ilgametis siekis ir
veikla buvo kiekviena proga visiems priminti dešimtmečiais
menkintą bei iki dabar dar nepakankamai visuomenėje suprastą ir įsisąmonintą
pokario partizaninės
rezistencijos ypatingą reikšmę.

Jis
pats autentiškais
pasakojimais ir pavyzdžiais liudijo įvykius ir atsiminimus, nenuilsdamas visą savo laisvą
laiką paskutinius tris nepriklausomybės dešimtmečius paskyrė kalbėdamas apie tai
su kiekvienu besidominčiu, o ypač su jaunimu, aiškindamas partizanų kovos
prasmę ir svarbą bei tai, kokias kruvinas kančias išgyveno okupantams  pasipriešinę mūsų laisvės kovų kariai.

Tolesnė
„Juozo Jakavonio – Tigro labdaros ir paramos fondo“ veikla bus skirta
tęsti pradėtus darbus, nes jų svarba nė kiek nesumažėjo.

Esu
labai dėkinga Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri skyrė lėšų projektui
parengti ir įamžinti visų šiame partizanų bunkeryje – vadavietėje kovojusių ir
besislapsčiusių partizanų ir jų vadų atminimą gretimame pastatėlyje įrengiant
muziejų. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad bunkerio projekto autorius prof.
Gintaras Čaikauskas sutiko parengti projektą. 
Esu labai dėkinga už paramą įrengiant apžvalginį bunkerio stikrą UAB
„HCTC“, Dėkojame  už pagalbą ir patarimus
atstatant vadavietę Valstybinių miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio
vadovui Zenonui Naujokui, UAB „Statybų lyga“ vadovui Dariui Mykolaičiui,
skulptoriui Tadui Gutauskui. Nuoširdus ačiū už paramą ir pagalbą atstanat vadavietę
UAB „Kaziukas“ vadovui Artūrui Voronko. Su dideliu atsakingumu partizanų
vadavietės atkūrimo darbus įgyvendino UAB „Rimtransa“, vadovaujama Algio
Valaikos.

Turime dar daug idėjų tolesnei fondo
veiklai, kurias su visų bendraminčių palaikymu ir parama bei Jūsų visų
padrąsinti tikrai tęsime, įmanomai skleisdami Juozo Jakavonio – Tigro pradėtą
veiklą nušviečiant ir įmanžinant
partizanų kovų plačiau nežinomus faktus ir jų atminimą“.

Po
pasveikinimų pačiomis jautriausiomis gaidomis sodyboje šalia Merkio skambėjo
partizaniškos dainos.

Tylūs
ir susikaupę dalyviai pasižiūrėjo filmo „Juozas Jakavonis–Tigras“ premjerą.
Jame tai, kas 1945–1947 metais reikšmingo ir tragiško įvyko šioje sodyboje
esančioje partizanų vadavietėje – bunkeryje, suėmimą, kankinimus ir alinantį darbą Tolimųjų
rytų kalėjimuose pasakojo tiesioginis visų tų įvykių liudininkas J. Jakavonis-Tigras.  

A.          
Jakavonytė
dėkojo filmo idėjos autoriui ir prodiuseriui stomatologui Vytautui Kygai,
režisieriui Valdui Babaliauskui, operatoriui Vytui Jankevičiui, montažo
režisierei Agnei Daniūnaitei, garso režisieriui Andriui Kaukliui,
kompozitoriui  Deividui Edui Kuktai,
kalbos redaktoriui, subtitrų autoriui Mantui Tamulevičiui, prof. Alvydui
Nikžentaičiui už filmo istorinio turinio įvertinimą.

 Visi norintys galėjo įlipti ir apžiūrėti
atnaujintą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: gultai,
kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas,  „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių
valgė čia gyvenusieji.

Svetingoje šviesaus
atminimo Zosės ir Juozo Jakavonių sodyboje, kurią paveldėjo dukros Angelė ir
Birutė, geras pusdienis ištirpo nejučiomis. Jos
pažymėjo, kad Tėvelio  lūpomis daugybę
metų oriai ir pagarbiai tarti žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį,
apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą
partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus,
kuriems amžinojo
poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis
tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos Nepriklausomybės. Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios  sveikatos, svetingai sutikdavo kiekvieną
lankytoją bet kuriuo paros metu. O jų būdavo kasdien, ypač vasarą, lankosi
moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę
partizanai. Žmonės  atvykdavo net iš
tolimų šalių pamatyti partizanų bunkerio ir jo saugotojo.

Dukros
pažadėjo, jog įvykdys tėvelio norą – ši sodyba kaip ir iki šiol bus atvira
visiems, kuriems įdomi šiame krašte vykusių laisvės kovų istorija. Netolimoje
ateityje čia bus įrengtas muziejus, kuriame bus saugomi svarbūs partizano Juozo
Jakavonio–Tigro reliktai – padėkos, diplomai, partizaninės
veiklos dokumentai ir straipsnių kopijos, reikšmingus susitikimus liudijančios
nuotraukos. Taip pat  kryželis, kuriuo
šioje sodyboje buvo laiminamas Adolfas Ramanauskas–Vanagas prieš santuoką Nedzingės
bažnyčioje su Birute Mažeikaite. Taip pat – Merkyje rasta žuvusio partizano
krauju sulaistyta maldaknygė. Visa tai – be jokių abejonių itin vertinga
istorinė medžiaga, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.

                     Renginio
organizatoriai  – „Juozo Jakavonio–Tigro labdaros ir paramos fondas“ – nuoširdžiai
dėkoja pagrindiniams vadavietės atkūrimo  ir renginio rėmėjams: LR Krašto apsaugos
ministerijai, įmonės „Dzūkijos mediena” vadovui Mariui Valukynui  ir Merkinės restorano „Dzūkynė“ savininkei
Živilei Valukynienei,
UAB „Vilniaus odontologijos klinika“ ir „Žvėryno
odontologijos klinka“ savininkui Vytautui Kygai, „Vilniaus odontologijos
klinika“ ir „Žvėryno odontologijos klinka“ savininkei Linai Šturienei, UAB „Vilniaus odontologijos klinika“ ir „Žvėryno odontologijos klinka“
savininkei prof. Vytautei Pečiulienei, UAB HCTC savininkui Voldemarui Eičui, Alytaus – Ročesterio susigiminiavusių miestų komitetui, UAB „Ekskomisarų
biuras“, pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos policijos
generaliniam  komisarui generolui Petrui
Liubertui, Valstybinių
miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio vadovui Zenonui Naujokui,
Pulkininko J. Vitkaus – Kazimieraičio atminimo draugijai, UAB „Karališkas tigras“ savininkui
Mečislovui Subeliui, VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“, asociacijai „Andriaus
Dručkaus iniciatyva“, Gražinai ir Gediminui Kinderiams, UAB „LKH-Baltic“ generaliniam direktoriui Gyčiui Važgiui, UAB „LKH-Baltic“  Egidijui Kairiui, Prekybos tinklo gen. direktorei Nijolei Kvietkauskaitei, Raseinių rajono
savivaldybei, Lietuvos nacionalinės filharmonijos
direktorei Rūtai Prusevičienei, Snieguolei ir Remigijui Žižiams, Kazimierui  Musteikiui, Vygantui Sliesoraičiui, tautinei Lietuvių Studentų korporacijai „Neo-Lithuania“,
Aušrai ir Mantui Krivickams, Kristinai ir Artūrui Giedraičiams, Auksutei
Ramanauskaitei-Skokauskienei, Druskininkų restorano „Velvetti“  savininkams Snieguolei ir Remigijui Žižiams,
Lietuvos politinių kalinių bendrijai „ Kolyma“, Dzūkų pulkuciui, Birutei,
Antanui, Justui, Arvydui Skindarams, grafikos dizaineriai Miglei Rukštelytei ir
kitiems geros valios žmonėms.

                     Už pagalbą organizuojant
renginį – Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos
apygardos 1-osios rinktinės kariams (vadui plk., leit. Linui Sadauskui, VSAT Varėnos
 rinktinės pasieniečiams,  LR Krašto apsaugos ministerijai, LR Seimo
pirmininko pavaduotojai Radvilei Morkūnaitei– Mikulėnienei, LR Seimo
Nacionalinio saugumo komiteto  komiteto
pirmininkui Laurynui Kasčiūnui,  Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkui Pranui Ulozui,  Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių
valdybos pirmininkui Albinui Gutauskui, Varėnos rajono savivaldybės merui  Algiui Kašėtai, Varėnos kultūros centro
kolektyvui, Merkinės seniūnijos seniūnui Gintautui Tebėrai,  UAB „Paviljonų pasaulis“ savininkui Romui
Volungevičiui, Andriui Jakubauskui  ir
Giedriui Tėveliui už skanų sūrį , “Gertrūdos pirkia”, Vitalijai ir Algiui
Svirneliams už grikių babkas., už skanią pasieniečių košę ir arbatą – Varėnos
pasienio tarnybai.