Simniškis Rimantas Revuta sukasi ne vien apie prekystalius

Danielius Jakubavičius

Simniškis Rimantas Revuta, kovo mėnesį atšventęs 60-metį, vieniems geriau pažįstamas kaip užkietėjęs prekybininkas, o kitiems kaip liaudiškų šokių šokėjas, dėl šios veiklos ne visus darbus iki galo spėjantis padaryti asmuo. Tad šis pokalbis su visada skubančiu vyriškiu, pirmąjį prekybos tašką atidariusį Simno autobusų stotyje daugiau nei prieš 30 metų.

Viecinis iš Ponkiškių

Pašnekovas nuo pat pirmos pokalbio minutės linksmas ir pozityvus. Paklaustas kur gimęs, augęs, šmaikščiai atsako „aš čia viecinis, iš netolimo Ponkiškių kaimo”.
R. Revuta vos baigęs 8 mokyklos klases, kaip ir dauguma bendraklasių vaikinų, išskubėjo mokytis profesijos. Pasirinko Kauno politechnikos mokyklą, kur įgijo kelininko profesiją. Dešimt metų dirbo vienoje iš Kauno įmonių kelių statybos ir priežiūros meistru. Pasikeitus santvarkai 1991 m. Rimantas Revuta panoro permainų ir viską metęs, grįžo į Simną ir pasinėrė į prekybininko darbus. Miesto centre esančioje nedidelėje autobusų stotyje išsinuomavo patalpą ir atidarė kaip tuo metu buvo įprasta sakyti „prekybos kioską”. Populiariausios prekės buvo turkiški sausainiai, niekada neatsibostančios kramtomos gumos, moteriškos sagės ir daugybė kitų menkniekių. Po kelių metų už kelio buvo įkurtas didesnis „žalias kioskas”, o kai pamačius, kad ir jame labai mažai vietos, vietoj jo 2000 metais buvo pastatyta parduotuvė „Sodžius” su maisto prekių, bižuterijos ir vaikiškų žaislų pasiūla. Prie visos šitos veiklos Simne, vyriškis prieš keletą metų atidarė parduotuvę ir už 9 kilometrų esančioje Krosnoje Lazdijų rajone.

Smulkus verslas pasmerktas

R. Revuta jau nebetiki besikeičiančių valdžių pažadais remti smulkųjį verslą. „Mes esame įpratę išgyventi patys, kaip galime ir mokame. Juk akivaizdžiai visos prekybos vadžios yra paduotos į didžiųjų centrų rankas. Prie jų diktuojamų sąlygų ar gi mes galime kuo nors konkuruoti? “- sako kasdienybės iššūkiais besidalijantis Simno prekybininkas. „Jie akcijos metu cukrų parduoda už 59 cnt, o aš tą patį cukrų parduodu už 90 cnt. Žmonės dabar visas kainas žino, tad užsukę į mano parduotuves kitą kartą mane drastiškai išvadina „špekuliantu”, vos ne milijonieriumi.

Aistra šokiams

Rimantas šokti liaudiškų šokių buvo pakviestas Kauno studijų metais. Jam tai labai patiko. Vėliau dar ir po mokslų choreografai buvo prisiprašę jo prisijungti prie profesionalaus kolektyvo veiklos. Bet sukūrus šeimą ir padaugėjus darbų, šokiai buvo primiršti.
Tik prieš aštuonis metus R. Revuta tapo aktyviu šokių kolektyvų Simno „Susukcinis” ir dar vėliau Lazdijų rajono Teizų „Trepsiukas” nariu. Kiekviename iš jų turi po skirtingą partnerę. „Simne gal kiek pasyvesni žmonės, gėdijasi, čia vos keturios poros, o štai Teizuose jų yra net aštuonios. Štai ką reiškia kaimas ir jo kasdienybės paprastumas!” šypsosi vyriškis. „Šokame be jokios prievartos, tik su dideliu noru ir užsispyrimu. Pagalvokite kas atsisakytų, jei kas mestų – vos ne visas kolektyvas sugriūtų!” Repeticijos vyksta vieną kartą per savaitę, ir Rimantas dėl joms atiduoto laiko, bei nepadarytų darbų namuose bei parduotuvėse, visai nesigaili. „šokis man yra vienas iš brangiausių gyvenimo dalykų!” – didžiuojasi R. Revuta. „Gaila, kad kuo toliau, tuo labiau žmonės tolsta nuo folkloro renginių. Visi dėl to kalti, pradedant valdžia ir baigiant eiliniais kaimo žmonėmis. Reiktų daugiau paskatinimo, finansinio rėmimo, bet ypač pagarbos vieni kitiems”.

Svajonės beveik įgyvendintos

R. Revuta, paklaustas apie likusias neišsipildžiusias svajones, tik šypsosi.„kad jau beveik visas jas iščiupinėjau ir įgyvendinau! Duok Dieve iki pensijos išlaikyti parduotuves ir jose dirbančius darbuotojus, turėti sveikatos bei kuo daugiau bendraminčių šokių aikštelėje!