Spalio 11 d. Varėnoje – Keistuolių teatro su varėniškiu aktoriumi Daliumi Skamaraku spektaklis „Muzika 2″!

Keistuolių teatras
kviečia į spalio 11 d. 18 val. Varėnos kultūros centre įvyksiantį rež. Justo
Tertelio spektaklį „Muzika 2“. Spektaklyje vaidina iš Varėnos kilęs aktorius Dalius
Skamarakas. Su D. Skamaraku kalbames apie sceninį jaudulį, svajonių vaidmenis
ir brangiausias Varėnos vietas.

–     
    Kuo spektaklis „Muzika 2” tau yra ypatingas?

–     
    Tai yra naujas spektaklis, o su naujais vaidmenimis santykis būna
kitoks, jaudulys – žymiai didesnis, labiau gąsdinantis.

–     
    Ar jau esi suvaidinęs savo svajonių vaidmenį? Jei taip, kokį?

–     
    Stengiuosi neturėti iliuzijų ir vilčių. Kiekvienas vaidmuo man
yra pakankamai brangus. O svajonių vaidmuo manęs dar tik laukia ateityje. Kol
kas toks vaidmuo buvo spektaklyje „Liūdnojo vaizdo riteris“, kai įkūnyjau Sančą
Pansą. Tai buvo pirmasis mano spektaklis, skirtas suaugusiems žiūrovams. Prieš jį
jaudinausiai labai baisiai. Net dabar prisiminus, aplanko didelė nostalgija, užplūsta
jaudulys… Jeigu dabar reikėtų su šiuo vaidmeniu vėl lipti į sceną, nežinau ar
aš sugebėčiau, ar pakelčiau visą krūvį.

–     
    Pats esi iš Varėnos. Galbūt galėtumei papasakoti, kuo
pasikeitė šis miestas nuo tada, kai čia augai iki dabar?

–     
    Miestas labai pasikeitė, tiesiog sužydėjo. Ir tai sakau atvirai –
Varėna absoliučiai kitokia: nuo gatvių struktūros iki žmonių šviesumo…
Pasikeitė netgi miškas, kuriame aš bėgiodavau vaikystėje. Nors, atrodo, tas
pats kalnas stovi, tos pačios pušys auga, bet miškas kitoks.

–     
    O kokia pačiam yra širdžiai artimiausia Varėnos vieta?

–     
    Mylimiausia vieta – tai trečioji Varėna, esanti už geležinkelio.
Varėniškiai ją žino. Ten stovi mano močiutės namas, kuriame prabėgo vaikystė. Jis
stovi ten, kur vienoje pusėje yra geležinkelis, kitoje – miškas. Absoliuti
laisvė, gamta, jos pažinimas, grynas oras – dėl šitų dalykų ta vieta yra pati
brangiausia. Močiutės namai tikriausiai daugeliui žmonių yra pats šviesiausias
vaikystės prisiminimas…

–     
    Koks jausmas aktoriui vaidinti savo gimtajame mieste?

–     
    Jei, kaip pasakojau, įprastai labai jaudinuosi prieš spektaklį,
tai gimtasis miestas sukelia dar didesnį jaudulį. Juk kaip toje patarlėje sakoma:
„savam krašte pranašu nebūsi”. Todėl vaidindamas Varėnoje jaučiu dvigubą
atsakomybę padaryti viską taip, kad žmonės liktų patenkinti.