Unikali tradicija Margionyse gyva – kapinaitėse tebesimeldžiama prie Vėlinių laužo

Rūta Averkienė

Daugybę
amžių Lietuvoje skaičiuojančios
Vėlinių tradicijos pamažu nyksta, negrįžtamai grimzta istorijon. O štai gražiausiais Dainavos
pušynais apsisiautusiame svetingame dzūkiškame Varėnos r. Margionių kaime jos gyvos,
puoselėjamos ypatingai sakraliai ir pagarbiai – aštuonias
dienas, visą Vėlinių oktavą,  kūrenant
Vėlinių laužą ir nuoširdžiai prie jo meldžiantis. Čia kaimelio pradžioje mažytėse
kapinaitėse kūrenantis laužui besimeldžiantys margioniškiai gražia dzūkiška
tarme pasakoja: „Šventų ugnį kapinėsa kūrino, meldės ir šitep pagerbė mirusius mūs
tėvuliai, tep meldziamės ir mes. Labai norim, kad ir mūs vaikai, ir anūkaiciai saugot
šitų tradicijų ir visų Vėlinių oktavų kapinėsa kūryt šventų ugnelį“.        

Taigi, unikali tradicija Margionyse tęsiama, nors niekur
kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Ir nors pirmosios lapkričio dienos jau
apniukę ir žvarbokos, bet Margionių kapinaitėse šilta nuo gyvųjų pagarbos
mirusiesiems.

Vėlinių
laužas nedidukėse kapinaitėse  pirmą
kartą įsižiebė kaip ir kasmet Visų Šventųjų dieną. Pagerbti savo artimųjų susirinko
ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai,
vaikaičiai, giminės – čia meldėsi visa gausi ir graži Margionių kaimo
bendruomenė. Laužo šiluma, rožinis kaimo moterų rankose, tyli malda, magiškas žvakių
ugnelių plevenimas ir dzūkiška tarmė susirinkusiųjų lūpose – čia kaskart visa tai
taip jautru ir tikra. Vėlinių laužas Margionių kapinaitėse šiemet vėl aštuonioms
dienoms simboliškai sujungė gyvuosius ir mirusius margioniškius.

Vėlinių
dieną, kurią vyresni margioniškiai senu papratimu vadina „zadušnomis“, kaip ir
visą Vėlinių oktavą melstis susirinko tik nuolatiniai kaimo gyventojai –„cikriniai“
margioniškiai. Moterys prisimena, kad praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė
diena, nes tądien buvo meldžiamasi už artimus mirusius žmones. Nuo jų
Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš viso aštuonias dienas popiet
tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės susirenka ir sustoja toje pačioje vietoje
kapinaičių viduryje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo
parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių
senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai, kai pritrūkdavo, atsinešdavo
iš namų… Jau penktus metus  Vėlinių
laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį
metų šitiek melstasi. Kai senolė pušis nuvirto, kaimo vyrai iš jos priskaldė
didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako margioniškiai, užteks visų jų gyvenimo
Vėlinių maldoms. Dabar žmonės meldžiasi prie šalia augančios pušies. Ant jos tarsi
altorėlį padarė – pritvirtino kryželį, Kristaus kančią.

Kai
visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų
aplink besikūrenantį laužą, viena vyriausių kaimo gyventojų Danutė Kvaraciejienė
sako: „Tai dabar jau žagnokimės ir poteraukim“. Ji bei kita vyriausios kartos margioniškė
 Agutė Jeremičienė pradeda giedoti „Su
galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija…“ Paskui jas gieda ir kiti
– ,,Marija, Marija“, „Viešpaties angelas“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik
šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems artimiesiems, tradicijoms,
bet ir tvirtą bendrystę… Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami,
meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens
Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti
nematomi…

Kažin,
ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži tradicija – ugnimi
ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis
vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios drevės,
kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai ir tėvai,
meldėsi ir sovietmečiu.  Taip iki šiol Vėlinių
laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir vaikaičiai.

Vieną
kartą per Vėlinių oktavą Margionių kaimo kapinaitėse pasimeldžia ir jas pašventina
Kabelių parapijos klebonas. Meldžiamasi už mirusius margioniškių tėvus,
senelius ir prosenelius, už mirusius jų brolius ir seseris, gimines,
artimuosius, bičiulius ir geradarius. Prašant Dievo amžinosios ramybės tiems
mirusiesiems, kurių jau niekas nebeprisimena ir kurių kūnai ilsisi šiose
kapinėse ir visoje šios parapijos žemėje.

          Po maldų pakalbintos moterys pasakojo,
kad nuo vaikystės atsimena, jog kasmet artėjant lapkričiui eidavo į kapines. „ Ir šuomet
visų savaitį prieš Vėlines vaikščiojom in kapines. Tai kur kų nušluojam, kur
žvakutį uždegam, visus kapelius sutvarkom. Mes, margioniškės, visus tuos kapelius
žinom, kas kur palaidota, nor ir neatsimenam, kadu palaidoci. Iš mažiukių acimenam,
kad ir mūs tėvuliai visus kapelius tvarkydavo“.

          „Šitos kapinės mum nuo mažumės kap
bažnyčia. Ca meldziamės ir per Motinos, ir Tėvo dzienų. Mumi labai svarbu
per Vėlines ataic an kapinių ir melscis.  Labai traukia mus ca ataic,
šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai šventas laikas, jo labai laukiam“,
– pasakoja
Danutė Kvaraciejienė ir Agutė Jeremičienė, pagrindinės Vėlinių oktavos
poteriautojos.

Danutė Kvaraciejienė
sako: „Anksciau, mano vaikystėn,  tai
aidavo in kapines temstanc, kap jau visus gyvulius pašardavo.  Mumi, vaikam, buvo labai gražu, kap tos
žvakelės patamsin degdavo. Anksciau tai ir tų žvakutių neturėjom, pacys jei
kokių iš vaško nuslipdzydavom. O dar jau kokį apie šešiasdešimc metų, kap
deginam bendrų laužų dzienų. Iš anksto nutariam, kelintų valandų rinksimės. Šuomet
renkamės antrų valandų popiet. Visųčės kalbam tas pacias maldas. Prašom sveikatos sau, savo vaikam ir visiems pažįstamiem.
Dažnai pakalbam, ar kitus metus irgi visi ataisim, ar katro jau gal ir nebus? Mumi
gi jau daug metų…  Aš galvoju, kad  jūngia mus toj tėvų meilė.
Mes tvarkom kapus visadu, o prieš visus šventus jiej  sutvarkyci kap kambarai. Šitas aštuonias
dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam. Kol nor vienas margioniškis žinos,
kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medzinis kryžius
supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Cia ramybėn apgalvojam savo
gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia
atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc
rožančių, tai ir gyvuos“.

          Margioniškiai prieš Vėlines renka lėšas Šv. Mišioms, kurios
būna užperkamos Kabelių bažnytėlėje už viso Margionių kaimo mirusiuosius. „Mumi
atrodo, kad labai cia irgi graži tradicija tas Šv. Mišių užsakymas už viso
kaimo mirusius ir nenorėtūm, kad ji išnykt. Visų laikų rinkdavom pinigėlius,
kiek savi atsimenam“.

          „Anksciau poteravo be rožančiaus, an pirštų. Anksciau ir
vaikai ajo kiekvienų dzienų poterauc per Vėlines, jiem cia buvo kap atlaidai“,
– prisimena Danutė.  Agutė atsimena, kad sovietų
laikais Margionų kapinės buvo kurį laiką uždarytos. „Nežinom, kol jas buvo
uždarį? Gal nenorėjo, kad žmonės melstūs… Nesmagu būt be laužo. Argi dasėdėtūm,
būt gal jau mum ir šalta? Va sėdzim ir meldziamės ant šitų suolukų, o jiej tai
iš seno kaimo kryžaus padaryci. Va prieš Visus Šventus vyrai sustatė suolukus,
o kap jau baigsis Vėlinų oktava, tai vėl nuims juos vyrai, kad nesupūt“.

„Anksciau
sakydavom –  šventa ugnė. Dabar visi sako,
kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako margioniškiai. „Mumi,
vaikam, buvo labai gera dziena ir buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų
žvakutių, tai pjaustėm žvakį in kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo,
paskui nešam padegyc an kito. Dar kap buvo gyvi tėvai, tai visi malkų atsineša po
glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus puošėm irgi senoviškai – baltom uogaitėm, vinycais.
Buvo labia gražu. Kol dar tep senoviškai nepuošam? Kiba aš žinau? Dar jau kitos
tradicijos“, – nuoširdžiai pasakoja moterys.

          Daugiau kaip dvidešimt metų Margionyse
gyvenanti etnografė Onutė Drobelienė sako, kad sena
baltišką tradicija Margionyse gyva, kol ji puoselėjama senųjų kaimo gyventojų. „Tai
ne tik pareiga tęsti tėvų ir senelių palikimą, bet ir būtinybė. Kai kankina
ilgesys, o rudenio darganos skverbiasi ne tik į kūną, bet ir širdį, norisi būti
drauge prie vienijančios ugnelės. Mieluose pokalbiuose prisiminti iškeliavusius
Anapilin, maldose prašyti užtarimo sieloms, pakviečiant, sušildant,
nušviečiant, prisijaukinant mintį apie mūsų laikinumą šioje žemėje… Vėlinės/Ilgės
– diena, kai ilgesys rudens kelių gena į gimtus namus, gaivina vaikystės
prisiminimus ir be galo norisi apkabinti mylimus ir artimus… ar bent palinkti
ties gimtos žemės kauburėliu bei sušildyti žvarbstančią širdį žvakelės
liepsnele, malda, dėkingumu už gyvenimą ir meilę“. 

Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su
kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia
mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius. Vienas iš didžiausių širdies
sopulių viso kaimo žmonėms – šių metų rudenį   nelauktai, netikėtai  sudegęs
unikaliojo Margionių teatro klojimas, kai gaisro liepsnos pasiglemžė daugybė
autentiškų teatro daiktų. Bet aktyvūs margioniškiai tvirtina, kad be klojimo
teatro jie tikrai negyvens ir renka lėšas jam atstatyti. Su nostalgija margioniškiai
mena tuos laikus, kai kaime mokykla veikė, joje vienu metu mokėsi apie
septyniasdešimt vaikų, o unikaliajame Margionių klojimo teatre vaidino po
artistą bene  iš kiekvienos pirkios. Kasmet
kaime gyventojų mažėja – dabar jų yra tik penkios dešimtys, o žiemą čia gyvena dar
mažiau. Tačiau  Margionių kaimo senoliai
sako, jog ir dabar dar jaunesnieji sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir
noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas. Šių metų rudenį

Vėlinių
laužas Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir
jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Margioniškiai
tiki, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti
Vėlinių laužus jų kaime gyvuos amžinai.