Simno vidurinės m-klos mokiniai po 50-ties metų vėl sugrįžo į savo suolus (foto)
Alytaus r. Simno vidurinės mokyklos 1973 metų XXV laidos 11B klasiokai vėl sugrįžo į savo mokyklą, klases, susėdo į savo suolus.
Prieš susitikimą buvo kažkiek jaudulio…
Ar būsime sutikti, ar bus atkelti kiemo vartai, ar bus atrakinta mokykla..?
Be reikalo jaudinomės – mūsų laukė pati gimnazijos šeimininkė, direktorė Jolanta Gudelienė ir ne viena.
Tik įžengus į mokyklą laukė pirma staigmena- mano mamos, Simno vidurinės mokyklos 4 laidos abiturientės, o vėliau ir mokyklos direktorės (1980-1989m) Anelės Mikalauskienės autorinė piešinių paroda ir simbolinis jos atidarymas.
Dar didesnė staigmana mūsų laikė gimnazijos aktų salėje.
Mūsų sutiktuvės prasidėjo su muzikos garsais.
Muzikinis sveikinimas tikrai suvirpino mūsų visų širdis, pajutome, kad sugrįžome į savo mokyklą, kad esame laukiami.
Po tokios jautrios ir šiltos įžangos, lydimi gimnazijos direktorės, žingsniavome vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotais mokyklos koridoriais , aplankėme klases ir kiekvieną iš mūsų užliejo šiltų prisiminimų ir emocijų jūra.
Užsukome ir į sporto salę, ir vėl prisiminimų gausa…Su mokytoju A. Runta ketinome prisiminti jaunystę, praleistą laiką salėje, tik gaila, kad kamuolio neradome.
Gal ir gerai, kad kamuolio nebuvo,
būtume užsibuvę iki tamsos kaip jaunystės metais.
Sugrįžus į klasę, gimnazijos direktorė mums priminė mokyklos istoriją, papasakojo apie nūdienos aktualijas, pasiekimus, sėkmes, planus ir perspektyvas.
Tiesa, nėra jos labai džiuginančios.
Mūsų šventėje buvo ir išskirtinių svečių.Mus pagerbė ir mūsų buvę pedagogai, anglų kalbos mokytoja Marijona Taputienė ir fizikas Antanas Runta.Abiejų mokytojų kalbos buvo emocingos, nuoširdžios ir įsimintinos.
Nuoširdų sveikinimą telefono pagalba išgirdome ir iš biologijos mokytojos Irenos Šmitienės, kuri labai apgailestavo, kad negali būti kartu su visais dėl sveikatos.
Didelį apgailestavimą išreiškė ir lietuvių kalbos mokytoja Regina Janeckienė, kad dėl pablogėjosios sveikatos negalėjo atvykti.
Taip pat labai gaila, kad dėl solidaus amžiaus neatvyko ir mūsų klasės auklėtoja Birutė Kuncaitė.Tačiau švenčiant Jos 100 -to metų jubiliejų auklėtoja nuoširdžiai palinkėjo mums visiems, …” vaikai, tik neskubėkite senti, daugiau judėkite,keliaukite, kokia gi graži mūsų Lietuva,
džiaukitės kiekviena gražaus gyvenimo diena, šypsokitės ir būkite ilgai sveiki ir laimingi…”
Nebuvo pamiršti ir mūsų mokytojai kurie jau ilsisi Amžinybės toliuose.Uždegėme Atminimo žvakę, prisiminėme jų vardus, aplankėme Simno kapinėse besiilsiančių kapus.
Liūdna, kad kartu su mumis jau niekada nebus ir mūsų klasės draugų: Onutės, Irenos, Zeniaus…
O atsiveikinat su mokykla ir jos šauniąja direktore pasodinome šermukšnį prie įėjimo.
Sakoma, kad šermukšnis – paguodos medis.
Gal kaip tik laiku padovanojome jį gimnazijai?
Tikėkimės, kad liūdnokai iš direktorės lūpų nuskambėjęs sakinys “…neaiški tik gimnazijos ateitis ir perspektyva.Planuojama šalies švietimo reforma Simną kaip ir visą kaimiškąją Lietuvos dalį gali palikti be gimnazijų…”
Tačiau reikia tikėti, kad XXV laidos 11B klasės padovanotas šermukšnis ne tik brandins vertingas uogas, tačiau mūsų mokyklą apsaugos ir nuo tokių pražūtingų šalies švietimo reformų ir kitų negandų.
Mes 25- osios laidos 11B klasės abiturientai tareme dar kartą AČIŪ direktorei ir pedagogams, moksleiviams už šiltą , įsimintiną sukurtą šventę, kartu norime pasveikinti ir jubiliejinės 75- osios laidos abiturientus mokslo baigimo proga, palinkėti sėkmingo, gražaus, prasmingo naujojo gyvenimo etapo ir niekada nepamiršti savo mokyklos, mokytojų ir draugų.
Dauguma skelbiamų nuotraukų yra būsimosios dešimtokės darbas.
Vidas Mikalauskas