Buvusi Ąžuolinių bibliotekos bibliotekininkė Vida Rutkauskienė: „Gyvenime beveik viską išbandžiau, tik statybose nedirbau“

Ilgametės Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ąžuolinių filialo bibliotekininkės Vidos Rutkauskienės gyvenimo kelias tikrai įdomus. „Dirbti norėjau visur, bet lemta buvo tik viena – dirbti bibliotekoje“. Apie kokią kolekciją pokalbio metu pasakoja Vida ir kodėl jai teko raudonuoti prieš bibliotekos direktorių? Pokalbis su buvusia Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ąžuolinių filialo bibliotekininke Vida Rutkauskiene. 

–Bibliotekai paskyrėte 36 atsakingo darbo metus. Ar nesvarstėte keisti darbinės aplinkos? Kas atvedė į biblioteką? 

–Dėl darbo buvo visko. Kur tik nedirbau. Buvau tik lėktuvu neskridusi ir statyboje nedirbusi. Kai Ąžuoliniuose pasistatėme namus, pradėjau dirbti bibliotekoje. Vieną kartą buvo didelis noras mesti viską ir kur nors išeiti. Labai norėjau eiti į fermą karvių melžti, bet tuometinė direktorė Grauželienė sulaikė, taip ir ištempiau tuos metus. O kas atvedė į tokią profesiją – tai ir kuriozų būta. Labai norėjau mokytis agronomijos, jau ir dokumentus vežiau į Daugus, pasirodo, tais metais agronomijos specialybę panaikino. Vėliau sužinojau, kad viena iš bendraklasių niekur neįstojo, tad abi kitą dieną patraukėm į Kapsuką (Marijampolę) kultūros mokytis. Įgijau bibliotekininkystės specialybę. Pagal paskyrimą metus dirbau Talokio bibliotekoje. Ištekėjusi išsikėlėme gyventi į Žemaitiją. Po dvejų metų dirbau Akmenės rajono kaimo bibliotekoje, o Ąžuoliniuose dirbti pradėjau gal 1985 m.

–Augote, o vėliau ir dirbote tarp knygų, papasakokite, kaip tai atsitiko? 

–Augau tikrai su knygomis. Vaikystėje labai mėgau skaityti. Mano tėtis buvo jų „rijikas“. Turėjo Angininkų dabar Mergalaukio kilnojamą biblioteką. Nuolat parsiveždavo kokių nors knygų, vėliau jomis keitėsi su kitais kaimo žmonėmis.

–Kaip šiuolaikinį jaunimą atitraukti nuo interneto ir įtikinti, kad skaityti verta?

–Kai atsirado kompiuteriai, išmanieji telefonai, jaunimą tikrai sunkiau prisivilioti į biblioteką, bet dauguma  dar lankosi ir domisi knygomis.

–Situacija, dėl kurios teko raudonuoti prieš direktorių?

–Oooo, čia geras klausimas. Kai atėjo Aivariukas direktoriauti, mes jau buvome iš anksčiau pažįstami. Vieną kartą prikibo prie manęs per pasitarimą, kad tas, tai tas nepadaryta, o aš turėjau biuletenį ir buvau neatlikusi keleto darbų. „Štai ir vėl tuščias langas“, – sako jis. Tai kai „suburzgiau“, kad mano langai visada pilni, ten žydi gėlės, tai daugiau neteko raudonuoti.

–Vietiniai gyventojai teigia, kad prisilietusi prie savo ypatingos kolekcijos Jūs pažįstate, kokia tai kolekcija ir kokia jos istorija? 

–Gerulė ta mano kolekcija. 45-osioms metinėms draugai vietoj gėlių puokštės padovanojo raganą, taip ir atnešė ligą, kuria iki dabar sergu. Tai perku, tai padovanoja, tai vaikai lauktuvių veža iš visur. Paskutinis pirkinys už šimtą eurų vasario pradžioje buvo. Mano kolekcijoje virš 100 raganų yra, tiksliai pasakyti negaliu, nes dabar jos ilsisi dėžėse – namuose darom atskirą patalpą mano gražuolėms. 

–Ar nepasiilgstate darbo bibliotekoje?

– Ilgą laiką negalėjau priprasti, kad nedirbu. Man vis atrodė, kad aš atostogauju ir vėl grįšiu į darbą. Jei mieste būdavau, galvojau, kad tik valdžios nesutikčiau, kaip pasiteisinti. Dabar jau apsipratau. Labai gerai namai, bet jautiesi kaip kiemsargis. 

–Jūsų palinkėjimas buvusiems kolegoms bibliotekininkams.

–Kolegoms noriu palinkėti sėkmės, neišsenkančios kūrybos, brandžių projektų rašymo ir nepersiplėšti – nepakeičiamų nėra.

–Ačiū už pokalbį.

Parengė ARVB vaizdinės informacijos darbuotoja Auksė Čyžiūtė