Simona Praspaliauskienė: „Aš tiesiog jaučiuosi labai laiminga, kai namuose būname visi trys“
- Alytus Populiariausi Žmonės
danieliusnet
- 0
- 14 minutes read
Alytaus miesto teatro aktorius Vaidas Praspaliauskas dažnai matomas ir kaip renginių vedėjas. Jis veda rimtus renginius ar laido juokelius įvairiose mūsų miesto scenose. Kalba. Dažnai kalba ir ekspromtu. O kokia yra Simona Praspaliauskienė, jųdviejų dvimečio Rapolo mama, „Aušrinės“ šokėja, pedagogė, vizažistė? Tegul pažinti padės šis jaukus pokalbis.
Alytus – mano gimtasis miestas, aš čia užaugau, nenorėčiau jo keisti, tačiau suprantu, kad Vaidui lygiai taip pat sava yra Žemaitijoje… Abu vienareikšmiškai nesame didelių miestų mėgėjai. Man smagu, kad čia viskas ranka pasiekiama, kad yra daugybė žalių erdvių. Man asmeniškai čia nieko netrūksta. Auginame mažą žmogų, stengiuosi jį įtraukti į įvairias veiklas, apsilankome vaikų rytmetyje Jurgio Kunčino bibliotekoje, einame į vaikams skirtus spektaklius, labai dažnai būname viename ar kitame parke, visko mums užtenka.
Koks buvo Jūsų pirmas žvilgsnis vienas į kitą? Kada vienas kitą pastebėjote?
Žiūrėjome vienas į kitą labai dažnai, bet ar pastebėdavome… Nuolat susitikdavome renginiuose, prasilenkdavome kulisuose, bet niekad nepagalvojau, kad tai galėtų būti TAS žmogus. Atrodo, nemažai laiko jį žinojau, bet tik po daugelio metų aplinkybės sudėliojo viską tokia kryptimi, kuria einame dabar.
Kaip Jūs pasikeitėte nuo tos akimirkos, kai nusprendėte būti kartu?
Manau, kad vis dar nuolat keičiamės… Mes abu labai labai skirtingi, mokomės prisitaikyti ir suprasti vienas kitą. Nėra paprasta. Namuose mes Vaidą matome visai kitokį, nei visi mato renginiuose. Jis tikrai labai daug savęs išdalija, bet kažkuria prasme jį tai daro laimingą. Stengiuosi visada jį palaikyti, jis labai darbštus, turi nagingas rankas, labai tą vertinu, yra nuostabus tėtis, labai mumis rūpinasi, bet mane tikrai gerokai erzina, kad jis nemoka ilsėtis. Kartais taip norėtųsi pasiplanuoti kažką ramaus ir skirti laiko tik mums trims, kad nereikėtų niekur lėkti ir skubėti.
Kas, tapus tėvais, buvo netikėta Jums patiems? Kokių tradicijų jau susikūrė Praspaliauskų trejetukas?
Aš maniau, kad kantrybės turiu gerokai mažiau. Nustebinau ir vis dar stebinu save šiuo klausimu. Tapus tėvais tikrai užklupo daug išbandymų: savęs, vienas kito, jau nekalbu apie visus pirmus kartus, kurie atėjo kartu su sūnumi. Stengiamės kurti mažus ritualus, skaityti pasakas, apskritai labai daug kalbamės ir įtraukiame Rapolą į visus kasdienius mažesnius ar didesnius dalykus.
Ar augindami sūnų kliaunatės jausmais, intuicija ar vadovaujatės taisyklėmis? Ar yra kas Jums padeda auginti Rapolą?
Kasdienybėje ir šiaip gyvenime esu rimta (bet ne pikta), atsakinga ir visuomet apsvarstau, apgalvoju, įvertinu savo veiksmus, tačiau augindama mažąjį žmogų esu daug laisvesnė… Leidžiu jam jausti ir patirti, mėgaujuosi su juo kiekviena smulkmena ir nauju potyriu. Man labai svarbu auginti laisvą ir laimingą žmogų. O net ir patys didžiausi sunkumai yra patys geriausi, jie augina, mus patikrina… Jaučiu, kad dabar gyvenu patį gražiausią ir prasmingiausią laiką. Manau, kad sunkiausia yra susitvarkyti su savimi, nuovargiu, miego trūkumu… Tėvystė tikrai reikalauja daug empatijos ir kantrybės. Bet sunkiose situacijose sau ir Vaidui vis kartoju: „Visa tai laikina.“ Ir tai padeda. Ko gero, labiausiai pasikliauname intuicija, taisyklių nėra, tik stengiamės, kad būtų jaučiamos ribos. Kadangi abu dirbame ir ne visuomet pavyksta susiderinti, sūnų auginti labai padeda mano mama, kaip Rapolas pasakytų, motutė.
Kas Jums yra šeima, namai? Kas Jums labiausiai kuria namų jausmą?
Žmonės, kuriais pasitikiu, kurie užaugino, kurie rūpinasi, taip pat tie, kurie tau tampa svarbūs, net jei ir neturime kraujo ryšio. Tie, kurie tau rūpi ir lygiai taip pat tu rūpi jiems. Šeima man neapsiriboja ties keliais žmonėmis.
O namai… Aš tiesiog jaučiuosi labai laiminga, kai namuose būname visi trys.
Papasakokite apie savo darbus. Turite ir kitą „darbinį“ vaidmenį – esate makiažo specialistė. Kaip Jūsų gyvenime atsirado tos „antraeilės“ pareigos?
Daugelis mane pažįsta kaip šokių studijos „Aušrinė“ šokėją ir vieną iš vadovių, taip pat kaip Alytaus jaunimo centro šokių studijos „Vakarė“ mokytoją, tačiau dabar jau galiu prisistatyti ir kaip diplomuota kosmetikė, vizažo meistrė. Išėjusi vaiko auginimo atostogų įstojau mokytis ir kaip tik šiuo metu baigiau kosmetikės specialybę.
Įgytą naują specialybę žadu pritaikyti ir susieti su savo pedagogine veikla Jaunimo centre. Be viso to, visuomet aktyviai dalyvavau įvairioje kultūrinėje veikloje, labai daug metų šokau „Aušrinėje“ ir, kai jau viskas nusistovės ir susidėlios į vietas, labai laukiu, kada vėl sugrįšiu šokti.
O makiažas visuomet buvo šalia, mat šoku nuo mažų dienų, scenoje be jo niekaip. Man savaime pavykdavo gražiai pasidažyti, tuomet jau kuri nors draugė prašydavo makiažo… Pamažu tai tapo slaptu troškimu, kad norėčiau profesionaliai tą daryti, tik vis neatrasdavau laiko.
Apskritai man patinka piešti, aš niekur to nesimokiau, bet mes su sese pasiėmėme šitą dovaną iš tėčio. Jis daro daug puikių dalykų, o anksčiau piešdavo ir labai gražius peizažus…
Kai įstojau mokytis kosmetikės specialybės, makiažo modulio dėstytoja mane pastebėjo ir pasiūlė dalyvauti čempionate, vakarinio makiažo rungtyje. Sutikau nieko nesitikėdama, jaučiausi įvertinta vien dėl pasiūlymo. Užėmiau 3 vietą ir tai buvo man turbūt tuo metu didžiausia motyvacija pradėti savimi tikėti. Taip ir pradėjau.
Kaip suderinti šeimą ir kartu nepamiršti savo paties augimo, darbų? Ar Jums tai pasirodė sudėtinga?
Dabar visas tempas gerokai pasikeitęs… Kadangi pagrindinis šeimos maitintojas ir išlaikytojas yra Vaidas, aš prisitaikau… Negalime abu dirbti tokiu pat tempu, kokiu dirbome iki sūnaus gimimo. Kažkuriam tenka labiau prisitaikyti ir susistrateguoti viską, kažką paaukoti. Aš net pradedu galvoti, kad galbūt reikėtų susirasti tokį darbą, kurio valandos sutaptų su Rapolo darželiu… Kai pasiimu sūnelį, norisi skirti laiką jam, o ne palikti ir eiti darbuotis. Apsiribojau tik su pora mažųjų šokėjų grupių, tad tik tiek dabar ir siejuosi su šokiu, nors, neslėpsiu, mano dūšia dažnai rauda, ypač išgirdus gražią dainą ar matant „Aušrinės“ merginas šokant. Man labai patinka tą daryti, šokdama jaučiu pilnatvę, būnu laiminga. Bet esu maksimalistė, jeigu darau, noriu daryti puikiai, atiduodu daug savo energijos, laiko ir pastangų tam, o jeigu jaučiu, kad negaliu atsiduoti maksimaliai, nesiimu visai.
Jūs abu su Vaidu puošiate Alytų, esate matomi. Kaip ilsitės, kai pavargstate, gal sportuojate?
Ačiū už gražų žodį. Anksčiau, kai dar energingu tempu dalyvavau šokių gyvenime, net negalėjau pagalvoti apie kažkokį papildomą sportą. Vesdavau ne po vieną repeticiją įvairaus amžiaus vaikams, dažnai dar pati repetuodavau, kadangi šokau ne vieną šokį, o karantino metu prisidėjo ir įvairūs nuotoliniai mokymai su pasaulio čempionais. Fizinio krūvio visiškai pakakdavo, tačiau dabar, kai tempas kiek ramesnis, pajutau, kad esu užsisėdėjusi, todėl pradėjau lankyti jogą.
Mūsų su Vaidu poilsis labai skiriasi ir jis tai daro labai retai. Bet geriausiai pailsi važinėdamas traktoriumi Žemaitijoje, užsiimdamas žemės ūkio veikla. O aš net negalėčiau išskirti kažko konkrečiai vieno. Labai mėgstu vaikščioti, man patinka keliauti, tyrinėti naujas gatveles, ragauti skanų maistą. Kai būna visai laisva diena, susikrauname su Rapolu kuprinę ir išeiname ryte, o grįžtame vakare. Vasaras dažniausiai leidžiame kaime, labai pailsiu ravėdama daržus… Tikriausiai čia labiausiai esame panašūs su Vaidu – abu jaučiamės gerai, kai sukišame rankas į žemę.
Gyvenimas Alytuje, ar jo pakanka Jūsų pilnatvei? Kas džiugina, ko pasigendate? Kas šiuo metu smalsiausia Jums patiems, kas smalsiausia Jūsų sūnui?
Pilnatvė… Malonus žodis, ko gero, visi to sąmoningai ar nesąmoningai siekiame. Manau, konkretus miestas tam įtakos neturi. Tai labiau vidiniai dalykai.
Alytus – mano gimtasis miestas, aš čia užaugau, nenorėčiau jo keisti, tačiau suprantu, kad Vaidui lygiai taip pat sava yra Žemaitijoje… Abu vienareikšmiškai nesame didelių miestų mėgėjai. Man smagu, kad čia viskas ranka pasiekiama, kad yra daugybė žalių erdvių. Man asmeniškai čia nieko netrūksta. Auginame mažą žmogų, stengiuosi jį įtraukti į įvairias veiklas, apsilankome vaikų rytmetyje Jurgio Kunčino bibliotekoje, einame į vaikams skirtus spektaklius, labai dažnai būname viename ar kitame parke, visko mums užtenka.
Kiek Jūsų gyvenime svarbus kūrybiškumas?
Kūrybiškumas padeda lengviau išspręsti net ir labai sudėtingas situacijas.
Kas Jus jaudina labiausiai?
Jausmas, kai kažko beprotiškai lauki, ir viskas iki tol, kol sulauki.
Žiūrint iš šalies, atrodo, kad, pasitaikius sunkesnėms akimirkoms, Vaidui galėtų padėti humoras, o kas padeda Simonai?
Labai dažnai tiesiog viską palengvina pokalbis, man labai svarbu jausti palaikymą ir kad esu ne viena, tačiau tikrai žinau, kad anksčiau labai daug įvairių emocijų ir išgyvenimų tiesiog iššokdavau.
Kuriam iš Jūsų labiau patinka gaminti, o kuriam tvarkytis?
Aš labai mėgstu gaminti, man apskritai patinka laukti svečių, labai laukiu, kada turėsime nuosavus, didesnius namus ir galėsime dažniau jų sulaukti. Man patinka eksperimentuoti virtuvėje ir labai džiaugiuosi, kai po to viską sutvarko Vaidis, kaip mes jį namuose vadiname. Manęs visai nevargina betvarkė ar išmėtytos kojinės, aišku, ribos yra, bet jeigu reikia rinktis susitvarkyti namus ar išeiti pasivaikščioti, renkuosi pastarąjį.
Knyga ar ekranas?
Skaitymą esu apleidusi šiuo metu, bet jaučiu, kad tam ateina laikas ir jis tikrai ateis, mėgstu skaityti.
Kava ar arbata?
Lygiaverčiai abu. Tik kava man – ritualas. Aš turiu ją išgerti neskubėdama. Dažnai ryte dėl to atsikeliu anksčiau.
Vyturys ar pelėda?
Oi, viskas visiškai pasikeitė po Rapolo gimimo, dabar jau abu esame vyturiai, bet anksčiau buvau absoliuti pelėda. Tuometinis darbo tempas kitaip ir neleido gyventi. Kadangi galiu palyginti ir, jeigu reikėtų rinktis, visgi rinkčiausi vyturio gyvenimą.
Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija
