Privalomoji karo tarnyba: ką reikia žinoti?

Jau paskelbtas 2025 m. karo prievolininkų sąrašas, pagal kurį į privalomąją pradinę karo tarnybą planuojama pašaukti apie 3 800 asmenų. Nors informacijos apie tarnybą viešojoje erdvėje netrūksta, daugelis vis dar susiduria su neaiškumais dėl teisinio šaukimo proceso bei susijusių teisių ir pareigų.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Sandros Mickienės, visuomenėje sklando daug mitų, kurie gali lemti neteisingus sprendimus, nepagrįstas baimes ir klaidingą situacijos vertinimą. Dėl to svarbu žinoti esminius faktus apie privalomąją karo tarnybą.

Karo prievolė: pareiga ir atsakomybė

Viena iš svarbiausių pareigų – konstitucinė pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Siekiant užtikrinti, kad piliečiai šią pareigą galėtų tinkamai įvykdyti, būtina juos parengti fiziškai ir psichologiškai, o šį parengimą užtikrina būtent privalomoji karo tarnyba. Taigi, karo prievolė nėra tik asmeninė atsakomybė, bet ir svarbus valstybės saugumo garantas, užtikrinantis piliečių gebėjimą ginti savo šalį.

Mitai ir realybė

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų nuomonių – kad visi pašaukti asmenys privalės tarnauti kariuomenėje. Tačiau, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, karo prievolininkų šaukimo procedūra apima ne tik karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, bet taip pat ir tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos.

„Tai reiškia, kad, ar asmuo realiai turės pareigą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, priklausys nuo to, ar teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jo sveikatą, bus nustatyta, kad jis tinkamas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą;  ar nėra objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuo tarnybos jį atleisti arba atidėti tarnybą. Tik esant šių sąlygų visetui, asmuo įgis prievolę atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą“, – pastebi S. Mickienė.

Kitas dažnai pasitaikantis mitas – karo prievolininkų sveikatos klausimas. Viešojoje erdvėje sklando nuomonės, kad norint išvengti privalomosios pradinės karo tarnybos, pakanka kreiptis į gydytojus, susirinkti ligos istoriją, pagrindžiančią įvairius turėtus sveikatos sutrikimus ir ligas, o kai kuriais atvejais netgi siūloma falsifikuoti duomenis, nurodant neegzistuojančius sutrikimus ar ligas. Pastebima, kad karo prievolininkai neretai kreipiasi į psichologus ar psichiatrus, siekdami gauti diagnozes, kurios galėtų būti pagrindu pripažinti juos netinkamais atlikti privalomąją karo tarnybą. Šiuo klausimu būtina atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus:

• Simuliavimas ar dokumentų klastojimas yra nusikalstama veika, už kurią gresia baudžiamosios atsakomybės priemonės (areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų).
• Psichologinės ar psichiatrinės diagnozės gali apsunkinti būsimą karjerą srityse, kur reikalinga nepriekaištinga sveikatos būklė (pvz., teisėsauga, aviacija).
• Karo prievolę reglamentuojantys teisės aktai numato atskirą sveikatos tikrinimo procedūrą, todėl iš anksto surinktos gydytojų pažymos gali neturėti jokios teisinės reikšmės.

Trečias dažnai painiojamas aspektas – tai privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo amžiaus ribos. Pagal dabartinius teisės aktus, karo prievolininkų amžiaus riba yra 18–23 metai. Tačiau asmenys, pageidaujantys savo noru atlikti tarnybą, gali tai padaryti iki 38 metų. Išimtiniais atvejais, jeigu karo tarnyba buvo atidėta dėl studijų, pašaukimas gali būti pratęsiamas iki 26 metų.

Privalomoji pradinė karo tarnyba nėra bausmė, o galimybė

Jauni žmonės, dar nesukūrę profesinės karjeros ir  neturintys finansinių įsipareigojimų, dažnai vengia tarnybos dėl neigiamos nuomonės apie ją. Tačiau privalomoji tarnyba nėra bausmė, o galimybė įgyti vertingų įgūdžių, sustiprinti fizinę ir psichologinę ištvermę bei aktyviai prisidėti prie valstybės gynybos.

Teisininkė sako, kad teisės aktai numato socialines garantijas karo prievolininkams: tarnaujantiems asmenims suteikiama apranga, maistas, tarnybinė gyvenamoji patalpa, taip pat mokamos išmokos buitinėms išlaidoms. Tarnybos metu asmenys skatinami piniginėmis išmokomis, priklausančiomis nuo atliktos tarnybos rezultatų. Jei tarnyba įvertinama teigiamai (labai gerai, gerai arba patenkinamai), jiems kas mėnesį skaičiuojamos išmokos, kurios išmokamos, baigus visą tarnybos laikotarpį – 9 mėnesius. Be to, asmenims, kurie savo noru tarnauja ir pareiškė norą iki kalendorinių metų karo prievolininkų sąrašo paskelbimo, išmokos didinamos 30 procentų. Tiems, kurie pareiškė norą po sąrašo paskelbimo, tačiau iki įsakymo dėl paskyrimo į karinį vienetą pasirašymo, išmokos didinamos 15 procentų. „Darbdaviams, įdarbinusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusius karo prievolininkus, net 6 mėnesius mokama subsidija darbo užmokesčiui. Ši subsidija taikoma, jeigu karo prievolininkas buvo įdarbintas per 3 mėnesius nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo datos“, –  pažymi Sandra Mickienė.

Atleidimas nuo karo prievolės ir karo prievolės atidėjimas

AVOCAD teisininkė S. Mickienė atkreipia dėmesį, kad reikia atskirti atleidimą nuo karo prievolės ir tarnybos atidėjimą. Atleidimas yra galutinis ir taikomas tik esant objektyvioms aplinkybėms, pvz., neįgalumui ar neveiksnumui. Atidėjimas yra laikinas sprendimas. Jis gali būti suteikiamas studijuojantiems, vaikų iki 3 metų auginantiems asmenims arba esant kitoms svarbioms priežastims.

Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Tarnybos atidėjimas dėl darbo ar finansinių įsipareigojimų paprastai nėra pripažįstamas pakankamu pagrindu, nes įstatymas numato darbo vietos išsaugojimą karo prievolininkams bei galimybę atidėti būsto paskolų įmokas.

Daugiau lankstumo taikoma karo prievolininkams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje, nes jiems netaikomos tokios pačios socialinės garantijos kaip Lietuvoje. Anot teisininkės, tiek Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, tiek teismai griežtai vertina tokio pobūdžio prašymus, todėl juose nurodytos aplinkybės privalo būti objektyviai pagrįstos ir itin reikšmingos. Žalos pobūdis turi būti toks, kad jis galėtų nusverti konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą.

„Apibendrinant, kiekvienu konkrečiu atveju aplinkybės vertinamos individualiai, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus ir žalos reikšmingumą. Rekomenduotina labai atsakingai žiūrėti į savo pareigas, o kilus klausimams kreiptis į atitinkamas institucijas dėl tikslios ir aiškios informacijos, taip pat, esant poreikiui, pasikonsultuoti ir su teisininkais“ – pataria S.Mickienė.